Asmeninis archyvasStovint ant 2026-ųjų slenksčio verta prisiminti ne tik asmeninius, bet ir ryškiausius šalies ekonomikos įvykius – ypač tuos, kurių aidas lydės ir naujais metais. Tad – apie praeitį, kuri lems mūsų visų ateitį.
Gynybai – pagaliau rekordiniai skaičiai
Tai jau treti metai, kai gynybos biudžetui pridedame po 1 proc. BVP – pernai skyrėme 3 proc., šiemet – 4 proc. BVP, arba 3,35 mlrd. eurų. O kitais metais nutarta gynybai skirti net 5,38 proc. BVP arba 4,8 mlrd. eurų. Tai tikras lūžio taškas, ypač turint galvoje sprendimą lydėjusius aptarimus ir nesutarimus. Tačiau skaičiai biudžeto eilutėje – tik pusė darbo, ne mažesnių, o gal ir didesnių pastangų prireiks paverčiant juos būtent tomis gynybos priemonėmis, kurių mums labiausiai reikia, ir tai padarant laiku. Mums visiems labai reikia, kad valstybė gynybos srityje būtų ta, „kuri veikia“.
Tam, kad gynybos finansavimas būtų tvarus, valstybė turi išmokti ir visose kitose srityse veikti greitai, sklandžiai – visur reikia optimizacijos. Būtina panaudoti „nematomus rezervus“ – parduoti perteklinį valstybės turtą ir žemę, atsisakyti perteklinių funkcijų, trumpinti biurokratinius procesus, greitinti leidimus ir sprendimus. Valstybės greitis tampa ne administraciniu patogumu, o realiu gynybos užtikrinimo šaltiniu: kuo greičiau juda ekonomika ir investicijos, tuo didesnė tampa mokesčių bazė – taigi ir galimybė finansuoti gynybą.
Kita gynybos tvarumo prielaida – prioritetų laikymasis. Kas dabar įvyko? Gynybos išlaidos išaugintos, bet kartu buvo didinamos ir visos kitos. Todėl realus deficitas (įskaičiuojant ir gynybos išlaidas, kurioms ES leido padaryti išimtį) artėja prie 5 proc. BVP. Kai viskas tampa prioritetu, tikrasis prioritetas – gynyba – gali likti be tvarių finansavimo šaltinių. Todėl kitais metais vyriausybei teks dažniau sakyti „ne“ įvairių išlaidų didinimui, ir labai atsakingai tvarkytis valstybės valdose.
Mokesčių reforma – kalnelis šiemet, nuokalnė kitąmet
Mokesčių reforma neatrodo pateisinusi biudžeto lūkesčių – planuojama, kad konsoliduotas biudžetas jos dėka padidės vos 0,8 proc. Užtat smūgis viduriniajai klasei ir ekonomikos plėtrai akivaizdus. Progresiniai pajamų mokesčiai sudavė kirtį investiciniam klimatui ir Lietuvos konkurencingumui, pelno mokesčio didinimas toliau mažina kapitalo grąžą, taigi daro investicijas į Lietuvos ekonomiką mažiau patrauklias. Gerai, kad supratę šį poveikį, politikai padarė kompromisų jautriausioms pajamų rūšims – kapitalo prieaugiui, pajamoms iš investicinės sąskaitos ir opcionams. Nekilnojamojo turto mokestis sudrebino aplinką, bet vėlgi, realių įplaukų biudžetui neatneš. PVM mokesčio ydos, lemiančios pajamų atotrūkį, taip pat nebuvo pašalintos. Daug triukšmo ir nerimo visuomenei, kažkam gal atvirkščiai – širdį glostantys pokyčiai, – tačiau visa tai turi mažai bendro su pagrindine mokesčių funkcija – papildyti biudžetą.
Todėl sklandančios „prognozės“, jog mokesčiai bus didinami toliau, kad pasotintų biudžeto išlaidas, yra nieko vertos: tolesnis mokesčių didinimas parklupdys ekonomiką, o su ja – ir biudžetą. Praėję metai ir visa sumaištis su mokesčių reforma priminė politikams užmirštą tiesą: mokesčiai yra ekonominės žmonių elgsenos motyvavimo – ir demotyvavimo – įrankis. Mokesčių „pokyčiais“ politikai pirmiausia pakeitė ne biudžeto pajamų dalį, o žmogaus ir verslo požiūrį: „ar verta didinti pastangas ir riziką?“
Kuo labiau mokesčiai baudžia už papildomą eurą, tuo labiau ryškėja tendencijos: pajamos stabdomos, veiklos fragmentuojamos, dalis jų perkeliama į šešėlį ar į kitas jurisdikcijas. Tai ypač pavojinga mažai atvirai
ekonomikai, kur aukštos kvalifikacijos darbas ir kapitalas yra mobilūs. Juk investicijos renkasi stabilumą, prognozuojamumą ir didžiausią grąžą. Turime sau nuolat priminti: mūsų geopolitinėmis sąlygomis mums reikia būti šimteriopai konkurencingesniems, kad neprarastume kapitalo, o dar ir pritrauktume iš užsienio šviežio.
Pensijų kaupimo reforma: kaip šauksi, taip atsilieps
Antros pakopos pensijų reforma yra esminis lūžis ne vien pensijų sistemai, bet ir visuomenės mentalitetui, atsakomybės kultūrai. Pensijų kaupimas yra institucinė priemonė, kuri ugdo žmonėse ilgalaikę perspektyvą ir atsakomybę: atidedi vartojimą šiandien, kad turėtum pajamų ir būtum saugus rytoj. Kai šį modus operandi silpniname, tuo pačiu pakertame ir finansinės atsakomybės kultūrą.
Pensijų atsiėmimas turės reikšmingą poveikį pinigų sistemai, taigi ir kainų augimui. Jeigu žmonės atsiims 40 proc. pensijų santaupų (nuo 10 mlrd. eurų), tai pinigų kiekis M1 gali padidėti 15–20 proc. (kai šiemet jis augo apie 9 proc). Priklausomai nuo to, kur žmonės nukreips atsiimtas lėšas, tai gali lemti nuo 6 iki 8 proc. kainų infliaciją. Įdomu, kad Lietuvos bankas kitiems metams prognozuoja 3,1 proc. infliaciją, t.y. netgi mažesnę negu 3,6 proc. spėjamą šiems, besibaigiantiems metams. Tiesa, dabar, kai pasirodė skaičiuoklė ir žmonės atranda, kad nemažą dalį, o neretai ir apie pusę sąskaitoje esančių lėšų jiems tektų atiduoti „Sodrai” mainais į taškus, kurie ateityje kažkiek padidins jų pensiją, atsiimančių sukauptas pensijas dalis gali gerokai sumažėti.
Atidarius langą masiniam pasitraukimui, žmonės žvalgosi ne tik vienadienių vartojimo džiaugsmų, bet ir įvairių investicijų formų. O pensijų fondai turės valdyti likvidumo riziką: daugiau „grynųjų“ ir mažiau ilgalaikių investicijų, neišvengiamai padidinti administravimo kaštus. Tai gali sumažinti grąžą pasiliekantiems kaupti. Kitaip tariant, vieno žmogaus sprendimas pasitraukti iš kaupimo bus įgyvendinamas kitų žmonių sąskaita. Vadinasi, ateinančiais metais tikėtini nauji procesai ir nauji politiniai klausimai: jeigu „langas” mažina sistemos grąžą liekantiems kaupti, valstybė turėtų prisiimti dalį ar visus kaštus – kompensuodama ištvermingiems ir besilaikantiems prisiimtų įsipareigojimų.
2026 m. – „leiskite veikti”
Žvelgiant į kitus metus, ekonomikos dinamika ir tuo pačiu visos šalies gerovė priklausys nuo veikiančių ir kuriančių žmonių. Reikia tikėtis, kad valdžia tai supranta. Mokesčių reforma pakirtus aktyviausiųjų motyvacijas, ateinančiais metais svarbu nepalaužti jų galutinai. Fiskalinė realybė bus griežtesnė. Didesnės gynybos išlaidos ir skolos aptarnavimo kaštai neišvengiamai privers valdžią mažinti dosnumą kitose srityse. Todėl 2026 m. visuomenė įsitrauks į rimtesnes diskusijas apie krašto prioritetus, o valdžia turės atsigręžti į valstybės aparato efektyvumą ir atrasti iki šios dienos susaugotus rezervus – menkai naudojamą valstybės turtą.
Globaliai rinkai toliau šąlant, kaip niekad svarbu bus šalies viduje palaikyti verslo sveikatai palankią temperatūrą, sumažinti problemų verslams ir iškelti konkurencingumo stiprinimą kaip svarbiausią valdžios uždavinį. Esminis 2026 m. potencialas – didesnis valstybės greitis ir nematomi rezervai. Jei rimtai imsimės jų, investiciniai procesai vėl suaktyvės, o biudžeto pajamos augs – taigi turėsime lėšų gynybai ir kitiems prioritetams.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
