Asmeninis archyvasVisi žino, kad 2024-ieji Lietuvoje yra rinkimų metai. Tačiau garsiai to ištarti nesinori, kad tylioje rinkimų kampanijoje neišgirstume savo aido. Keista, nes šie metai ypatingi dar ir tuo, kad per vienus metus šalis iš naujo rinks tiek prezidentą, tiek Seimą. Pastarąjį sykį tai darėme 2004 m., kai po apkaltos nuverstą Rolandą Paksą pakeitė Valdas Adamkus.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
O tai nėra taip nereikšminga. Šalyse, kuriose parlamentas įprastai renkamas iškart po prezidento rinkimų, dažnai suveikia švarko uodegos efektas – populiariam prezidentui laimėjus, tarytum uodega į valdžią prasmunka ir jo remiama politinė jėga, pasikinkiusi šalies vadovo populiarumą. Pastarasis ryškiausias toks pavyzdys – Ukrainos rinkimai 2019 m.
Galime ginčytis, ar tokia rinkimų sistema yra sveika demokratijai, bet faktas lieka faktu – šių metų prezidento rinkimai nulems daugiau nei įprastai. Jie nulems ne vien tai, kas ateityje spaus rankas Lenkijos ir kitų šalių prezidentams, bet ir politinių jėgų persvaras prieš artėjančius Seimo rinkimus. Tačiau atrodo, kad politikams – nė motais.
Penkerius metus nedraugiškomis vyriausybėmis skundęsis G. Nausėda pagaliau galėtų tapti kūrėju gerovės valstybės, kurios gėrybėmis gundė rinkėjus.
Gitanas Nausėda jau į antrus rinkimus eina su nepriklausomo kandidato etikete. Tačiau visi suprantame, su kuria politine jėga jam būtų palankiausia dirbti ateinančią kadenciją. Nenuostabu, kad būtent Lietuvos socialdemokratų partija G. Nausėdai išreiškė savo palaikymą, bet keista tai, jog kol kas tai daugiau naudos atnešė ne kandidatui, o jį parėmusiai partijai. Juk dabar G. Nausėdos rankose yra visos šiems rinkimams reikalingos kortos: nepopuliari Vyriausybė ir populiarūs sąjungininkai, kurie, sprendžiant iš panašių pažiūrų, pergalės Seimo rinkimuose atveju neturėtų prezidentui trukdyti pildyti tų pažadų, dėl kurių šis buvo išrinktas 2019 m. Penkerius metus nedraugiškomis vyriausybėmis skundęsis G. Nausėda pagaliau galėtų tapti kūrėju gerovės valstybės, kurios gėrybėmis gundė rinkėjus. Tačiau iš rinkimų kampanijos neatrodo, kad pats G. Nausėda būtų tuo susidomėjęs. Gal prezidentas ligi šiol nesupranta, kaip kuriama politika, o gal bijo, kad ėmus aktyviau veltis vėliau teks ir dirbti? Bet kuriuo atveju, nuskriausti liekame mes – rinkėjai, kurie balsuodami principu „myliu – nemyliu“ dar vienai kadencijai galbūt išsirinksime tuščią, bet dailiai iš Europos Vadovų Tarybos posėdžių pozuojantį vyrą.
Vis kažką gelbstinti Ingrida Šimonytė į rinkimų kampaniją žengė tik paskutinėmis balandžio dienomis. Priešingai nei G. Nausėdą, politinė inercija nuo pat pradžių skandino premjerės galimybes tapti konkurencinga kandidate, o rankose laikomos kortos jos pirštus nudažė nepopuliaria mėlyna spalva. Todėl I. Šimonytė į šiuos rinkimus eina ne kaip kandidatė į prezidentus, o kaip partijos reputacijos gelbėtoja ir galbūt būsima jos pirmininkė, kurios pagrindinė užduotis – užtikrinti, kad partija praleistų kuo mažiau metų ant opozicijos suolo. Tačiau ir čia yra bėda – neatrodo, kad didžiausią rinkimų kampanijos biudžetą turinti kandidatė dėl posto kovotų entuziastingai.
Ir galiausiai politikos naujokas Ignas Vėgėlė, kurio rinkimų kampanija yra senesnė už galimybių pasą. Nepaisant iš visų pusių trykštančio populizmo, atrodo, kad šis kandidatas yra nusiteikęs rimčiausiai, o jo pasirodymas politikoje labiausiai sujaukė kortas kitiems kandidatams.
*****susije*****
I. Vėgėlė gali būti naujasis politikos fenomenas, kritiką gebantis paversti reitingais. Nuo pat pandemijos įkarščio kritikuotas ir skaldymu kaltintas teisininkas vis dėlto rado būdą įsiterpti tarp dviejų stipriausių kandidatų, o papildomo politinio svorio jam suteikė Ramūno Karbauskio išreikštas susidomėjimas. Gėdingi lapsus linguae neišmušė I. Vėgėlės iš vėžių, o visuomenininko Andriaus Tapino bandymai jį sukompromituoti prieš dešiniųjų rinkėjus, kurie ir taip už jį nebalsuotų, sprendžiant iš jo populiarumo, nepasiteisino.
I. Vėgėlę matyti prezidentu yra sunkiai įsivaizduojama, tačiau kaip kandidatas, galintis pamokyti politinio elito slunkius, kad rinkimų metais miegoti nevalia, jis yra puikus.
Žinoma, lengva kritikuoti dėl vangios kampanijos, kai du pagrindiniai kandidatai iš trijų yra aukščiausias pareigas valstybėje einantys pareigūnai, bet tam ir skirti rinkimų štabai ir kampanijos nariai.
Todėl ir norėtųsi palinkėti I. Vėgėlei ne laimėti, bet supurtyti šiuos rinkimus taip, kad po dvidešimties metų, kai Lietuva vėl turės tokius dvigubų nacionalinių rinkimų metus kaip šiemet, politikai ko nors bijotų.
