Asmeninis archyvasIrano ekonomika dažnai vertinama per geopolitinių konfliktų, sankcijų ir politinės įtampos prizmę. Tačiau toks požiūris neretai užgožia vieną svarbų ir įdomų faktą: iki pastarųjų karinių eskalacijų Irano ekonomika buvo išskirtinis atsparumo, prisitaikymo ir struktūrinės transformacijos pavyzdys.
Atsparumas sankcijoms – ne silpnybė, o struktūrinė stiprybė
Nuo 2010 m. Iranas patyrė vienas griežčiausių ekonominių sankcijų pasaulyje, ypač po Joint Comprehensive Plan of Action žlugimo 2018 m., kai Donaldo Trumpo administracija atnaujino politinį ir ekonominį spaudimą. Nepaisant to, ekonomika ne tik nesugriuvo, bet, panašu, net ir prisitaikė. 2022–2023 m. Irano BVP augimas siekė apie 3–4 proc. Infliacija išliko aukšta – apie 30–40 proc., tačiau net ir tokiomis sąlygomis ekonominė sistema toliau funkcionavo. Tai rodė ne silpną, o prisitaikančią ekonomiką – sistemą, kuri geba veikti net tada, kai klasikiniai prekybos kanalai yra uždaryti.
„Šešėlinės globalizacijos“ modelis
Iranas sukūrė alternatyvią prekybos sistemą, kurią galima vadinti „šešėline globalizacija“. Pagrindinis šio ekonominio modelio bruožas buvo gebėjimas reorganizuoti išorinę prekybą taip, kad ji išliktų funkcionali net ir esant griežtoms sankcijoms. Naftos eksportas nebuvo nutrauktas – jis buvo nukreiptas per tarpininkus į Kiniją ir kitas Azijos rinkas, dažnai pasitelkiant sudėtingas logistikos ir finansines schemas. Atsiskaitymai taip pat buvo perorientuoti: vietoje JAV dolerio plačiau naudoti barteriniai mainai arba sandoriai vietinėmis valiutomis, taip apeinant tarptautinę finansų sistemą. Tuo pat metu stiprėjo regioninė prekyba su Iraku, Turkija ir Centrinės Azijos valstybėmis, kurios tapo svarbiomis eksporto ir importo partnerėmis. Pavyzdžiui, vien prekybos apimtis su Iraku 2023 m. viršijo 10 mlrd. JAV dolerių, o tai tapo vienu reikšmingiausių Irano užsienio valiutos šaltinių.
Vidaus gamybos revoliucija
Sankcijos Iranui suveikė kaip savotiška priverstinė industrializacijos politika: šalis atsidūrė situacijoje, kurioje teko gaminti vietoje tai, kas anksčiau buvo importuojama. Ilgainiui tai paskatino reikšmingą vidaus pramonės plėtrą. Pavyzdžiui, automobilių sektorius išaugo tiek, kad Iranas pateko tarp 20 didžiausių automobilių gamintojų pasaulyje, o farmacijos pramonė patenkina apie 90 proc. vidaus poreikio. Tuo pat metu stipriai išvystytas petrochemijos sektorius kasmet generuoja dešimtis milijardų JAV dolerių eksporto pajamų. Ekonomine prasme tai primena klasikinę importo pakeitimo industrializaciją, tačiau įgyvendintą ne strateginio pasirinkimo, o ekstremalių geopolitinių sąlygų ir spaudimo kontekste.
Energetinė galia – ne tik nafta
Irano ekonomikos atsparumo pagrindas yra milžiniški energetiniai ištekliai. Šalis turi apie 34 trln. kubinių metrų gamtinių dujų ir daugiau nei 150 mlrd. barelių naftos, todėl patenka tarp
pasaulio lyderių pagal abiejų išteklių atsargas. Net ir sankcijų sąlygomis tai veikė kaip natūralus amortizatorius: 2023 m. Irano naftos eksportas siekė apie 1,3–1,5 mln. barelių per dieną ir generavo dešimtis milijardų JAV dolerių pajamų. Be to, reikšmingą dalį sudarė ne tik žaliavinės naftos, bet ir petrochemijos eksportas. Tai leido energetikos sektoriui išlikti pagrindiniu valstybės pajamų ir ekonominio stabilumo šaltiniu net ir esant ribotai prieigai prie tarptautinių rinkų.
Žmogiškasis kapitalas
Irano ekonomika dažnai nevertinama kaip žinių ekonomika, nors jos žmogiškasis kapitalas yra vienas svarbiausių ilgalaikio atsparumo veiksnių. Šalyje studijuoja daugiau nei 3 mln. studentų, o didelė jų dalis orientuojasi į inžineriją, informacines technologijas ir kitus STEM mokslus. Tai sukuria stiprią technologinę bazę, kuri leidžia vystytis vietinei inovacijų ekosistemai. Nepaisant ribotos prieigos prie globalių platformų ir kapitalo, Iranas turi vieną sparčiausiai augančių startuolių rinkų regione, ypač fintech ir e. komercijos srityse. Dėl to Teheranas palaipsniui formavosi kaip regioninis technologijų centras, kuriame kuriami vietiniai sprendimai, prisitaikantys prie unikalių ekonominių ir reguliacinių sąlygų.
Izoliuota, bet integruota
Irano ekonomika iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksali: formali jos integracija į pasaulio ekonomiką yra stipriai apribota dėl sankcijų, tačiau faktinė integracija iki karinio konflikto išliko gana aukšta – tik vyko neformaliais, dažnai netradiciniais kanalais. Prekyba, finansiniai atsiskaitymai ir investicijos dažnai buvo vykdomi per tarpininkus, alternatyvias valiutas ar regioninius tinklus, apeinant įprastas globalias sistemas. Dėl to susiformavo unikalus ekonominis modelis, kuris nereiškė globalizacijos atsisakymo, o veikiau jos perkonfigūravimą – prisitaikymą prie ribojimų taip, kad ekonominiai ryšiai išliktų, nors ir kitokia forma.
Kodėl tai svarbu?
Iš ekonominės perspektyvos Iranas ilgą laiką veikė kaip savotiškas „natūralus eksperimentas“, leidžiantis stebėti, kaip funkcionuoja ekonomika esant beveik maksimaliai išorinei izoliacijai. Šis atvejis parodė ne tik tai, kaip valstybė ir verslas geba kurti alternatyvius prekybos ir finansinius mechanizmus, bet ir kaip energetiniai ištekliai gali amortizuoti geopolitinius šokus. Iki JAV karinių veiksmų eskalacijos 2026 m. pradžioje toks modelis demonstravo tam tikrą stabilumą, kuris prieštaravo daugeliui prognozių apie neišvengiamą ekonominį kolapsą.
Ekonomisto išvada
Vis dėlto svarbu išlaikyti balansą vertinime. Irano ekonomika nebuvo stipri klasikine prasme: ją slėgė labai aukšta infliacija, silpna valiuta, ribotos investicijos, didelis jaunimo nedarbas, išpūstas valstybės aparatas ir struktūrinis neefektyvumas. Tačiau ji buvo išskirtinė kitu aspektu – gebėjimu funkcionuoti nuolatinių sukrėtimų ir spaudimo sąlygomis. Tai ekonomika, kuri ne griuvo, o transformavosi; ne atsivėrė, o prisitaikė; ne integravosi formaliai, bet veikė per neformalius kanalus.
Būtent ši kombinacija daro Iraną viena įdomiausių XXI a. ekonominių sistemų analizei – galbūt ne kaip klasikinę sėkmės istoriją, bet kaip atsparumo ir adaptacijos pavyzdį. Dabartinė karinio konflikto eskalacija ir neapibrėžta Irano ateitis tik dar labiau sustiprina poreikį atidžiai stebėti šios ekonomikos raidą, nes ji gali atskleisti, kaip tokie modeliai veikia dar ekstremalesnėmis sąlygomis.
Tomas Karpavičius yra Vilniaus universiteto EVAF ekspertas, ekonomistas
