Asmeninis archyvasSeimo Pirmininko Sauliaus Skvernelio pasiūlymas įtraukti Sausio 13-ąją į švenčių (nedarbo) dienų sąrašą viešojoje erdvėje užvirė diskusiją. Tiek profesinės sąjungos, tiek darbdaviai, dar nespėję sėsti prie derybų stalo, žiniasklaidoje puolė tempti paklodę į savo pusę ir braižyti raudonas linijas.
Tenka pripažinti, būtent taip dažnai atrodo mūsų socialinis dialogas – geriau abi pusės bus nelaimingos, negu abi šiek tiek nepatenkintos. Sausio 13-osios kaip nedarbo dienos klausimu socialiniai partneriai diskutuoja ne pirmą kartą. Keletą metų atgal kilusi diskusija neatvedė į susitarimą Trišalėje taryboje, tad kodėl šį kartą turėtų būti kitaip?
Verslo bendruomenė palaiko Sausio 13-osios įprasminimą laisvadieniu – šios dienos svarba mūsų istorinei atminčiai yra nekvestionuotina ir jei nedarbo diena prisidės prie to, kad šios dienos svarba mūsų visuomenės savimonėje nemažėtų, tuomet tokį sprendimą priimti būtina. Vis dėlto, šventinės dienos kainuoja verslui ir valstybei, todėl plėsti šventinių dienų sąrašą reikėtų atsakingai, ypač situacijoje, kai ieškome iš kur surinkti daugiau pinigų į biudžetą. Tuo pačiu, vien pats faktas, kad iki šiol Laisvės gynėjų diena mūsų švenčių sąraše nerado savo vietos, jau reikalauja akylesnio žvilgsnio į kitas ten esančias datas, o gal net viso sąrašo peržiūros.
Pagal dabar galiojančio Darbo kodekso 123 straipsnį, Lietuvoje per metus yra 16 švenčių dienų. Palyginimui, Europos Sąjungos šalių vidurkis nesiekia 13 dienų. Regiono kontekste taip pat esame priekyje – Lenkijoje per metus yra 13, o Latvijoje ir Estijoje – po 12 nedarbo dienų. Galime vadintis šios srities čempionais, tačiau ar mūsų ekonomikai tai tikrai privalumas? Galbūt verta pagalvoti, ar toks švenčių skaičius nepaveikia mūsų darbo efektyvumo ir ekonomikos konkurencingumo?
Naujosios Vyriausybės programos įgyvendinimas reikalaus didelių investicijų, jau nekalbant apie mums visiems prioritetinę sritį – gynybą, kurios finansavimui Valstybės gynimo taryba iškėlė tikslą skirti net 5–6 proc. BVP per metus. Tuo pat metu reikšmingų lėšų reikalauja ir kitos svarbios sritys, tokios kaip socialinės reikmės ar susisiekimo infrastruktūra, kurios be papildomų investicijų artimiausiu metu gali susidurti su rimtomis problemomis. Būtinieji poreikiai dideli, pinigų trūksta, tad situacija veda prie didesnių mokesčių arba skolinimosi. To neišvengsime, tačiau suprasdami situacijos sudėtingumą turėtume ieškoti kūrybiškesnių sprendimų.
Prieš dvejus metus danai susidūrė su panašia dilema, kaip ir mes dabar – kaip efektyviai ir tvariai finansuoti gynybą, kad kitos sritys dėl to nenukentėtų. Turėdami 10 švenčių dienų per metus, jie priėmė ryžtingą sprendimą atsisakyti vienos iš jų, taip sutaupydami, jų teigimu, kelis šimtus milijonų eurų. Turime ko pasimokyti iš danų pavyzdžio – ieškant papildomų resursų, pirmiausia turėtume kritiškai įvertinti, kaip išnaudojame turimus.
Nors tikslią sumą, kiek viena nedarbo diena kainuoja valstybės biudžetui pasakyti sunku, suma gali siekti ir 100 mln. eurų. Tai reikšmingi pinigai, už tokią sumą galėtume nupirkti 100 000 kovinių dronų. Esant dideliam neapibrėžtumui, mažų mažiausiai turėtume siekti šių pinigų neprarasti – norėdami įprasminti Laisvės gynėjų dieną laisvadieniu, sutarti, kurios dienos atsisakysime, nes šiomis sąlygomis papildomas laisvadienis būtų prabanga, kurios objektyviai negalime sau leisti. Mūsų siūlymas – atsisakyti lapkričio 2 d., tačiau šiuo klausimu turi būti rastas platus socialinių partnerių sutarimas.
Dar geriau būtų, jei sugebėtume kritiškai įvertinti visą švenčių sąrašą ir įvertinus biudžeto papildomų pajamų poreikį jame palikti šventes, dėl kurių svarbos niekam nekyla abejonių, o sutaupytas lėšas danų pavyzdžiu nukreiptume gynybai. Verslas proaktyvumą jau parodė – pernai pasiūlėme gynybos reikmėms padidinti pelno mokesčio tarifą 1 proc., šis sprendimas vėliau tapo vienu gynybos fondo finansavimo šaltinių, tačiau gynybos finansavimui reikia ir kitų, visuotinio prisidėjimo principu paremtų sprendimų.
Ar tai pavyks? Atsakymą sužinosime jau šiandien vyksiančiame Trišalės tarybos posėdyje.
Ineta Rizgelė yra Lietuvos verslo konfederacijos generalinė direktorė
