Meniu
Prenumerata

antradienis, balandžio 30 d.


LIETUVA ALJANSUOSE
Iššūkiai Lietuvos ateičiai NATO ir ES
Evaldas Labanauskas
Asmeninis archyvas
E. Labanauskas.

Lietuva jau dvidešimt metų yra NATO ir ES narė. Turint omeny tai, kas vyksta aplink, – nuo Rusijos agresijos iki naujos plėtros buksavimo, galima sakyti, kad 2004 m. įvyko stebuklas, ypač prisiminus ankstesnių metų suirutę, politines krizes ar raginimus būti neutraliems. Žinoma, negalima pamiršti, kad tai buvo ir sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių bei nuoseklaus darbo rezultatas.

Todėl reiktų apsvarstyti, kokie darbai (ir kartu iššūkiai) Lietuvos laukia, kad dar po dvidešimties metų švęstume buvimo NATO ir ES keturiasdešimtmečio jubiliejų.

Kol kas aplinkybės nesiklosto palankiai. Rusija perėmusi iniciatyvą. Tiek gynybinė, tiek euroatlantinė integracinė parama Ukrainai stringa. Rinkimų už Atlanto ir pačioje Europoje rezultatai piešiami juodomis spalvomis ir NATO, ir ES ateičiai. „Financial Times“ dramatiškai rašė, kad pagrindinė užduotis naujajam NATO generaliniam sekretoriui yra netapti paskutiniu Aljanso generaliniu sekretoriumi.

Ir tai nėra laužta iš piršto. Dar Donaldui Trumpui, kuris neslėpė noro JAV išvesti iš NATO, nesugrįžus į Baltuosius rūmus, Aljanso mechanizmas stringa ir vis ilgiau trunka rasti kompromisus. O būtent kompromisai, paremti demokratijos, tarptautinės teisės, įstatymo viršenybės vertybėmis, yra šio galingiausio aljanso pasaulyje esmė.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Šalys, kurios jau primiršo šias vertybes, dabar skuba pasinaudoti merkantiliškais interesais priimant NATO esminius sprendimus. Tai puikiai parodė Švedijos narystės stabdymo pavyzdys, kai Turkijos ir Vengrijos savanaudiški motyvai nusvėrė bendrą Aljanso saugumo interesą.

Vengrija tokią šantažo taktiką puikiai ištobulino ES ir jos nesiruošia atsisakyti ateityje: nuo paramos Ukrainai iki sankcijų Rusijai vetavimo.

Būtent veto teisė šiose pagrindinėse Vakarų organizacijose kelia vieną didžiausių iššūkių. Geriausias pavyzdys, kas gali laukti jų, – tai Jungtinės Tautos, kurios dėl tos pačios veto teisės tapo visiškai neveiksnios ir net agresoriaus, pažeidžiančio daugumą šios organizacijos susitarimų, tribūna.

Negalima viltis, kad, nepaisant mūsų norimos plėtros ir mūsų nenorimų, bet jau vykstančių geopolitinių lūžių Europos ir likusio pasaulio saugumo struktūrose, bus galima gyventi kaip iki šiol, išsaugant status quo.

Lietuvai, kaip nedidelei valstybei, yra rimtas klausimas, ar galėtume atsisakyti veto teisės tiek ES, tiek NATO. Nors prezidentas Gitanas Nausėda Briuselyje yra vedęs istorinę paskaitą apie Abiejų Tautų Respubliką sužlugdžiusią bajorų liberum veto teisę, nei jis, nei kiti aukšti politikai kol kas nedrįsta siūlyti dabartiniuose dariniuose jos atsisakyti, nes tai atims iš Lietuvos dalį suvereniteto, sustiprins didžiųjų sąjungininkų įtaką.

Kartu Lietuva aktyviai remia tiek NATO, tiek ES plėtrą, nes tai atitinka mūsų saugumo interesus. Be to, tarkime, Ukrainos plėtra, ekspertų teigimu, tiek ekonomiškai, tiek geopolitiškai sustiprintų abi organizacijas.

Tačiau matant, kaip jau dabar stringa 32 NATO šalių, 27 ES valstybių gebėjimas sutarti bei kokie išplauti ir kaip lėtai pasiekiami kompromisai, nesinori net pagalvoti, kas bus šioms organizacijoms dar labiau išsiplėtus į Balkanus ar į Europos rytus.

Todėl Briuselyje sunkiai įsivaizduojama, pavyzdžiui, ES plėtra be sprendimų priėmimo reformos, tam tikrais klausimais atsisakant vienbalsiškumo principo (taip pat kitų reformų – bendrosios žemės ūkio politikos, ilgamečio biudžeto, sanglaudos fondų ir pan.). Visos tokios reformos bet kuriuo atveju turės įtakos Lietuvai: nuo ES išmokų ūkininkams iki suvereniteto dalies atsisakymo. Ar Lietuva pasiruošusi šioms aukoms, kad išlaikytų ES ir įgalintų jos plėtrą?

NATO situacija skiriasi ir čia apie veto atsisakymą net nedrįstama užsiminti. Vis dėlto ir Aljansas privalo reformuotis, kad būtų pasiruošęs šios dienos ir ateities iššūkiams. Vienas reformų variantų būtų didesnės autonomijos kariškiams suteikimas, kad jie galėtų iškart iki tam tikro lygio reaguoti į agresiją, nelaukdami 32 šalių atstovų derybų, ar tai jau 5-ojo straipsnio taikymo atvejis, ar dar ne. Kitas variantas – aktyvus Lietuvos dalyvavimas atskiruose dvišaliuose ar daugiašaliuose gynybos susitarimuose pačioje NATO.

Tai tik kelios idėjos, kurios kartais šiuo metu pasirodo. Tikėtina, jų bus ir daugiau, nes negalima viltis, kad, nepaisant mūsų norimos plėtros ir mūsų nenorimų, bet jau vykstančių geopolitinių lūžių Europos ir likusio pasaulio saugumo struktūrose, bus galima gyventi kaip iki šiol, išsaugant status quo.

Žinoma, visos šios galimos reformos – ne vien Lietuvos rankose ir jas įgyvendinti nebus lengva. Vis dėlto Lietuvai visų pirma reiktų apsispręsti, kurios iš jų mums priimtinos, ir imtis iniciatyvos. Kito varianto nėra, jei norime švęsti ES ir NATO keturiasdešimtmečio jubiliejus.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas

2024 04 03 06:45
Spausdinti