Meniu
Prenumerata

šeštadienis, gegužės 18 d.


RIMTI REIKALAI
Juokingos kainos satyra
Balys Godauskis

Prieš porą savaičių Vilniaus Senamiestyje už kampo atidaryta dar viena picerija. Kaip neužsuksi, ypač jei šeimoje yra mažametis, kuris neduos ramybės, kol neapsilankysim visose picerijose ir burgerinėse poros kilometrų spinduliu.

Kadangi prieš gerą valandą buvom pietavę, užsukom tik paragauti vienos vidutinės picos, dviejų limonado ir nealkoholinio alaus. Daugiau nieko – nei sriubų, nei salotų – negamina, įstaigėlė kaip kišenė, vos sutelpa trys miniatiūriniai staliukai ir picų kepimo krosnis. Neklauskit, ar skanu – apie miltinius patiekalus nieko neišmanau. 20 minučių palaukėme, kol iškepė, per keletą minučių trise suragavome, susimokėjome 24 eurus – ir laisvi. Pasidėjome pliusiuką.

Ir jei kas nors manęs paklaustų, ar 24 eurai už paragavimą yra daug, ar mažai, nežinočiau, ką atsakyti. Skaičius kaip skaičius. Gyvenime visokių skaičių pasitaiko. Gal ta pica – apskritai bet kokia pasaulio pica – neverta daugiau nei poros eurų, bet va – trys stikliniai buteliukai iš Italijos. Galbūt jie irgi, įdėmiau pažiūrėjus, verti centų, bet reikia įskaičiuoti patį užmojį gabenti tuos buteliukus beveik 2 tūkst. kilometrų iš Apeninų pusiasalio. Užmojai visur sudaro apie 90 proc. galutinės kainos.

Pigiau būtų užsigerti pienu po 22 centus už litrą. Kai kuriuose kiemuose jo ir nemokamai įpila, bet tik visokiose karoliniškėse. O į Senamiestį ūkininkai nemokamo neatveža. Diskriminacija, būtų galima skųstis galimybių kontrolieriui, bet laiko gaila. O ir šiaip skundais nieko nepasieksi.

2023 03 04 06:40
Spausdinti