IQDar ketvirtadienį gynybos (greičiau – karo) ministras Sergejus Šoigu vadovavo, galima sakyti, metų įvykiui Rusijoje – gegužės 9-osios paradui, o jau sekmadienį sužinojo, kad neteko posto. Penktajai prezidento kadencijai prisiekęs ir mažiausiai iki 2030 m. valdyti Rusiją nusiteikęs Vladimiras Putinas paliko tą patį premjerą Michailą Mišustiną ir tik šiek tiek pertvarkė ministrų kabinetą. Didžiausiu pokyčiu tapo karo ministerijos vadovo pakeitimas.
Galbūt to buvo galima tikėtis. Mat „antrajai armijai pasaulyje“ Kijyvo užimti per „tris dienas“ nepavyko, fronte – didžiuliai nuostoliai ir aprūpinimo trūkumai, kuriuos ypač išryškino pernykštis „Wagner“ samdinių vadovo Jevgenijaus Prigožino maištas. „Šoigu, kur sviediniai?!“ – ši jau žuvusio (tikėtina – nužudyto) J. Prigožino frazė tapo istorinė. Pats niekada netarnavęs S. Šoigu taip pat nebuvo populiarus tarp kariškių, nors ir užmerkė akis į generolų korupciją bei sustabdė savo pirmtako vykdytas armijos reformas.
Be to, neseniai jo protežė gynybos viceministro Timuro Ivanovo suėmimas ir pateikti kaltinimai korupcija ar net valstybės išdavyste tapo rimtu smūgiu S. Šoigu. Kai kas net prognozavo, kad T. Ivanovo areštas gali nulemti ir paties S. Šoigu kelionę už grotų.
Net eiliniu netarnavęs A. Belousovas atspindi technokratų Kremliaus bokšto įtakos augimą ir kartu V. Putino tam tikrą nepasitikėjimą kariškiais.
Vis dėlto ir dabar be darbo jis neliko. Nuo 1994 m. įvairius aukštus postus užėmęs ir kartu su V. Putinu žvejoti, uogauti ar ledo ritulį žaisti mėgęs S. Šoigu turėtų tapti Nacionalinės saugumo tarybos sekretoriumi.
Viena vertus, tai galbūt patvirtina kalbas, kad V. Putinas yra lojalus sėbrams ir savų neišduoda, kad ir ką jie būtų prisidirbę ar kad ir kaip jam būtų naudingiau juos padaryti atpirkimo ožiais. Kita vertus, galbūt tai Kremliaus klanų kovų, kurių arbitro vaidmuo priskiriamas V. Putinui, rezultatas. T. Ivanovo areštas buvo aiškus smūgis S. Šoigu gaujai ir jo paskyrimas į Nacionalinės saugumo tarybos sekretoriaus postą, kurio vaidmuo pastarąjį dešimtmetį išaugo, tikrai nėra pažeminimas, o gal net atvirkščiai – galimybė atgauti jėgas užimant ne tokią pavojingą padėtį.
Įdomu, kad šiame poste S. Šoigu pakeis kitą artimu V. Putinui laikomą Nikolajų Patruševą, kurį kai kas net įvardija T. Ivanovo operacijos organizatoriumi. Kol kas N. Patruševo likimas neaiškus, nors Kremlius ir pažadėjo jo be darbo nepalikti. Taigi šio seno saugumiečio, antivakariečio ir sąmokslų teorijų šalininko tolesnės karjeros žingsniai turėtų labiau paaiškinti, kas vyksta Kremliuje. T. y. nauja pareigybė parodys, ar jo įtaka toliau auga, ar kaip tik jis tapo per daug įtakingas kitų Kremliaus bokštų atžvilgiu ir laikas jį apraminti. Beje, šiokia tokia detalė – šio Rusijos vyriausybės pertvarkymo metu N. Patruševo sūnus, žemės ūkio ministras Dmitrijus Patruševas siūlomas į vicepremjerus.
Bet sugrįžkime prie karo ministerijos. S. Šoigų pakeis nelabai žinomas buvęs vicepremjeras Andrejus Belousovas. Rusijos propaganda jau džiūgauja, kad „Ukraina išsigando šių permainų“. Išties, bent kaip teigia rusiški šaltiniai, A. Belousovas vagia, bet su protu ir nesipuikuoja – ne taip kaip už grotų atsidūręs T. Ivanovas. Ekonomistas A. Belousovas taip pat priskiriamas prie Kremliaus technokratų-vadybininkų, kurie per daug nesiafišuoja, nebaugina visų Trečiuoju pasauliniu karu, o dirba. Skirtingai nei kariškiai, kurie fronte nesugeba pasiekti rimtų pergalių, šie technokratai sugebėjo iš dalies suvaldyti Rusijos ekonomiką Kremliui pradėjus agresiją prieš Ukrainą ir už tai sulaukus Vakarų sankcijų. Taigi tokio vadybininko paskyrimas gali sustiprinti Rusijos armiją ir dar labiau integruoti jos poreikius su karo ekonomika, kuri jau gan sėkmingai įgyvendinama. Dalis Vakarų analitikų šį paskyrimą vertina kaip V. Putino tolesnį rengimąsi ilgam karui.
Net eiliniu netarnavęs A. Belousovas atspindi technokratų Kremliaus bokšto įtakos augimą ir kartu V. Putino tam tikrą nepasitikėjimą kariškiais, ypač nesustabdžius anksčiau minėto J. Prigožino maišto.
Kalbant apie Rusijos armiją, kyla dar vienas klausimas: kas laukia Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo, kuris sėkmingai slėpėsi po S. Šoigu, nors sugebėjo „antrąją armiją pasaulyje“ paversti „antrąja armija Ukrainoje“. Šiuo metu Rusija vykdo naują puolimą prieš Ukrainą ir pasiekia tam tikrų laimėjimų, todėl galbūt bent laikinai V. Gerasimovas išsilaikys. Kita vertus, V. Putinui nereikia gabaus ir stipraus kariuomenės vado, nes jis galėtų kelti grėsmę pačiam režimui. Puikus pavyzdys yra išpopuliarėjęs tarp karių Sergejus Surovikinas, kuris, tiesa, gyvybę išsaugojo, bet buvo nušalintas.
Gali būti ir taip, kad V. Putinas pats nori žaisti karvedį (kalbėta, kad ir ankstesni pralaimėjimai Ukrainoje buvo jo kišimosi į karo veiksmų planavimą kaltė).
Apibendrinant, pokyčiai karo ministerijoje ir ministrų kabinete niekaip nepakeis politinės padėties Rusijoje. V. Putinas po pergalingų savo rinkimų ir toliau išliks vienintelis realus sprendimų priėmėjas.
