Asmeninis archyvasĮžanga: ne spontaniškas lūžis
2025 metų pabaigoje prasidėję ir iki šiol besitęsiantys Iraną sukrėtę milijoniniai protestai nėra spontaniškas politinis epizodas. Tai – ilgai brendusios ekonominės įtampos išsiveržimas. Demonstracijos, apėmusios Teheraną, Mašhadą, Isfahaną, Širazą ir daugiau nei šimtą kitų miestų bei atokias provincijas, iš pradžių kilo dėl sparčiai augančių kainų, aukštos infliacijos, valiutos nuvertėjimo ir sutrikusių tiekimo grandinių. Tačiau labai greitai jos peraugo į platesnius reikalavimus – ekonomines reformas ir sisteminius politinius pokyčius.
Kai protestuose dalyvauja ne pavienės socialinės grupės, o šimtai tūkstančių ar net milijonai skirtingo amžiaus žmonių, ekonomistams tai yra aiškus signalas: ekonominė sistema nebesugeba absorbuoti visuomenės lūkesčių. Tokiu atveju problema nebėra laikina ar ciklinė – ji tampa struktūrine.
Dabartinė ekonominė padėtis
Iranas jau ne vienerius metus gyvena itin aukštos infliacijos režime. Metinė infliacija pastaraisiais metais nuolat viršijo 40 procentų ribą, o kai kuriuose segmentuose, ypač maisto ir būsto, kainų augimas buvo dar spartesnis. Nacionalinė valiuta rialas per kelerius metus prarado didelę dalį savo vertės JAV dolerio atžvilgiu, tiesiogiai didindama importo kainas ir mažindama gyventojų perkamąją galią.
Ekonominiu požiūriu tai reiškia klasikinį nepasitikėjimo spiralės efektą: gyventojai vengia laikyti santaupas vietine valiuta, spartėja prekių pirkimas „iš baimės“, plečiasi šešėlinė ekonomika, o centrinio banko galimybės stabilizuoti padėtį per monetarinę politiką tampa itin ribotos. Jaunimo nedarbas išlieka dviženklis, o išsilavinusių jaunuolių galimybės realizuoti savo potencialą vidaus rinkoje – minimalios. Tokioje aplinkoje protestai tampa ir emocine, ir racionalia reakcija į ekonominio saugumo praradimą.
Prarasto augimo istorija: Iranas iki 1979 metų
Norint suprasti dabartinę situaciją, būtina prisiminti Irano ekonominę dinamiką iki 1979 metų islamo revoliucijos. Septintajame dešimtmetyje Iranas buvo viena sparčiausiai augančių besivystančių ekonomikų pasaulyje. 1963–1977 metų laikotarpiu realus BVP augimas vidutiniškai siekė apie 10 procentų per metus, o nominalus BVP sudarė apie 11 mlrd. JAV dolerių – panašiai kaip to meto Indonezijoje ar Airijoje.
Naftos pajamos augo itin sparčiai: vien 1973–1976 metais naftos eksporto pajamos padidėjo daugiau nei keturis kartus. 1974 metais Iranas išgaudavo apie 6 milijonus barelių naftos per dieną ir buvo vienas didžiausių eksportuotojų pasaulyje. Šios pajamos leido sparčiai plėtoti infrastruktūrą, švietimą, urbanizaciją ir pramonę. Miestų gyventojų dalis per du dešimtmečius išaugo nuo maždaug 35 iki beveik 50 procentų, formavosi vidurinioji klasė, augo universitetų skaičius, vyko technologijų importas.
Iki šiol kolektyvinėje atmintyje išlikę vaizdiniai – vakarietiškai apsirengę žmonės Teherano gatvėse, europietiški automobiliai, Teheranas kaip regioninis kultūros ir pramogų centras. Nors tas laikotarpis turėjo socialinių trūkumų, ekonominiu požiūriu tai buvo modernizacijos etapas, sukūręs giliai įsišaknijusį visuomenės lūkestį, kad ekonominis progresas yra realus ir pasiekiamas.
Kodėl protestai tapo masiniai būtent dabar
Ekonomikoje svarbus ne tik absoliutus skurdas, bet ir lūkesčių dinamika. Kai realios pajamos mažėja, o ateities perspektyvos prastėja jau daug metų iš eilės, visuomenės tolerancijos riba neišvengiamai išsenka. 2025 metų pabaigoje Irane susiformavo klasikinė „kritinės masės“ situacija: aukšta infliacija, silpna valiuta, ribotos darbo galimybės ir socialinių tinklų informacijos sklaida sukūrė organizuotą nepasitenkinimo bangą.
Prie to prisidėjo ir ilgalaikė izoliacija nuo Vakarų prekių, technologijų, laisvesnio interneto bei nuolatinis informacijos ribojimas. Jaunesnei kartai tai tapo ne mažiau svarbiu protesto katalizatoriumi nei kainų augimas. Papildomą foną kūrė ir globali geopolitinė įtampa, didėjantis neapibrėžtumas pasaulyje bei augantis konfliktų skaičius.
Regioninės ir globalios pasekmės
Iranas yra strategiškai svarbi valstybė regioninėse energetikos ir transporto grandinėse. Ilgalaikis nestabilumas didina naftos kainų svyravimo riziką, veikia draudimo, logistikos ir investicijų sprendimus. Europos ekonomikoms tai reiškia papildomą infliacinį spaudimą ir didesnį neapibrėžtumą energetikos rinkose. Mažoms atviroms ekonomikoms, įskaitant Baltijos šalis, tokie sukrėtimai visada reiškia didesnes kainų rizikas ir sudėtingesnį verslo planavimą.
Ekonominė pamoka
Iš ekonomisto perspektyvos Irano protestai primena seną, bet dažnai ignoruojamą taisyklę: ilgai nesprendžiami ekonominiai disbalansai anksčiau ar vėliau virsta socialiniais ir politiniais konfliktais. Stabilumas prasideda ne nuo kontrolės mechanizmų, o nuo realių galimybių žmonėms kurti gerovę, planuoti ateitį ir jaustis ekonomiškai saugiai. Jeigu ekonominė sistema negeba generuoti augimo, darbo vietų ir pasitikėjimo, net ir didžiausi gamtiniai ištekliai neapsaugo nuo socialinių sukrėtimų.
