Nagrinėdami ekonomikos mokslą dažnai sutinkame „laiko preferencijos“ sąvoką. Iš pažiūros ji pasakoja tą pačią dramą, kurią išgyvena Hamletas anglų poeto ir dramaturgo Williamo Shakespeare’o tragedijoje. Hamleto viduje vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, o čia greitas pasitenkinimas varžosi su didesne nauda ateityje.
Žmonės yra linkę atidėti investicijas į ateitį dėl šiandienio vartojimo – juk visai neaišku, kuo po keliasdešimties metų gali virsti tie keli eurai, už kuriuos šiandien pasimėgausiu kava. Vis dėlto nuo to, kuriam variantui teikiama pirmenybė, priklauso nei daug, nei mažai: žmogaus ateities gyvenimo kokybė, o žvelgiant giliau – šalies ilgalaikio taupymo sistemos tvarumas ir pačios ekonomikos gyvybingumas. Tiek patys žmonės, tiek dėl to sprendimus priimantys politikai šiandien į tai linkę žvelgti pro pirštus.
Kad taupymo ir išlaidavimo kovoje mums būtų lengviau pasirinkti, buvo įvestas automatinis gyventojų įtraukimas į pensijų kaupimą II pakopoje ir suteiktos mokestinės paskatos kaupti savarankiškai aukštesniųjų pakopų pensijų fonduose.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Valstybė įgyvendina subsidiarumo principą ir taip padalija senatvės aprūpinimo naštą sau ir žmogui. Kitaip tariant, viešosios paslaugos yra papildomos pačių žmonių ir privataus sektoriaus atsakomybe, jų vykdomomis funkcijomis bei tam reikalingų lėšų kaupimu. Taip atsiranda savotiškas mokesčių režimas, kuris, įgyvendindamas savo tikslą, prisideda prie pensijų kaupimo sistemos tvarumo.
Tačiau principą įgyvendinti yra viena. Tam, kad tikslas būtų pasiektas, svarbu to principo laikytis. Pensijų kaupimo sistema pastaruoju metu ne kartą atsidūrė politikų akiratyje – siūlyta atsisakyti automatinio įtraukimo ir leisti bet kuriuo metu pasitraukti iš II pakopos pensijų kaupimo, atsiimti dalį sukauptų lėšų, panaikinti gyventojų pajamų mokesčio režimą įmokoms į III pakopos pensijų ir investicinio gyvybės draudimo fondus. Atrodytų, kovoje būti ar nebūti žmonės skatinami rinktis pastarąjį variantą – gyventi šia diena ir vietoj orios senatvės „džiaugtis“ gyvenimu arti skurdo ribos. Akivaizdu, kad tai aktualu rinkimams besiruošiantiems politikams, tačiau patys žmonės turėtų suklusti.
Kovoje būti ar nebūti žmonės skatinami rinktis gyventi šia diena ir vietoj orios senatvės „džiaugtis“ gyvenimu arti skurdo ribos.
Nepajuntame, kaip politikai, kvestionuodami pensijų sistemos teisingumo ir proporcingumo principus ir siekdami suteikti mums daugiau laisvės disponuoti savo sukaupta nuosavybe, keičia mūsų pačių ateitį. Laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės, o laisvas disponavimas sukauptomis lėšomis nesulaukus pensijos reiškia atsakomybės kratymąsi ir požiūrio į valstybę, kaip pagrindinį aprūpintoją senatvėje, priėmimą. W. Shakespeare’o dramoje griūvantys autoritetai Hamletui sako: „Pasitikėk ir pasikliauk tik savimi.“ O ką sako pastarieji valdžios pasiūlymai keisti taupymo sistemą? Kad niekas nepasirūpins tavimi taip, kaip gali pasirūpinti pats.
Vienintelis kelias į pensijų sistemos tvarumą yra mūsų sąmoningas atsakomybės prisiėmimas ir dalies šiandienio vartojimo atidėjimas rytdienai. Tam, kad ori senatvė nebūtų iškeičiama į greitą pasitenkinimą, reikėtų žengti priešinga kryptimi, nei dabartiniai politikų užmojai nurodo.
Nuo 2004 m. Lietuvoje įmokos į II pensijų pakopą tarifas keitėsi daugiau nei 10 kartų. Pasaulio banko analitikai teigia, kad II pensijų pakopa yra svarbus papildinys žemesnėse pakopose kaupiamai pensijai, tačiau pabrėžia, kad jos vaidmuo yra reikšmingas tik tuo atveju, kai įmokos tarifas nuolatos didinamas. Taip sistema gyventojams darosi patrauklesnė, o motyvacija likti joje didėja. Pastangų tai įtvirtinti Lietuvoje būta. Tačiau, pasiekęs 5,5 proc. piką 2007 m., šiandien įmokos į II pakopos pensijų fondus tarifas mūsų šalyje apsistojo ties 3 proc. – toli gražu nesiekia minimalios pasaulyje rekomenduotinos 10 proc. ribos.
Pensijos yra vienos mažiausių ES ir net 41 proc. šalies gyventojų jaučiasi neužtikrinti, kad išėję į pensiją turės pakankamai santaupų norimam gyvenimo lygiui palaikyti. Dažnos ir nenuoseklios pensijų modelio pertvarkos prie to neabejotinai prisideda – neaiški ateities perspektyva lemia žemą visuomenės pasitikėjimą sistemos tvarumu.
Dabartinė sistema tik gilina įsisenėjusias demografines problemas ir pasirinkimą kaupti ar nekaupti ateičiai daro dar skausmingesnį. Dėl dažnų sistemos keitimų, net jei giliai širdyje ir žinome, kad kokybiška senatve galime pasirūpinti tik patys, protas mums galiausiai įteigia, kad to padaryti tiesiog neįmanoma. Taip, beje, jautėsi ir Hamletas.
Tad, kaip pagrindinis W. Shakespeare’o dramos veikėjas įgauna drąsos imtis teisingumo, taip ir žmogiškasis veiksnumas ir atsakomybė turi laimėti kiekvieno iš mūsų vidinę kovą. Tik taip gali būti užtikrintas pensijų sistemos tvarumas – spaudimas didinti valstybės išmokas sumažės, o patys žmonės galės atkurti didesnę dalį savo pajamų tuo metu, kai aktyvių pajamų šaltinių nebeliks.
Reda Simonaitytė-Mikulė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė
BEREKLAMOS:
