Asmeninis archyvasBet kurio – valstybės ar organizacijos – strateginio projekto įgyvendinimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo politinės valios jį įgyvendinti. Natūralu, jog keičiantis politinėms jėgoms, gali kisti ir politinė valia. Visgi tokio masto pokyčiams būtina profesionali prieiga.
Visos demokratinės valstybės patiria politinius ciklus, kurie, kaip bebūtų gaila, dažniausiai reiškia „atokvėpio metą“ viešojo sektoriaus darbuotojams ir nuostolius biudžetams. Realybė tokia, kad tik išties brandūs lyderiai sugeba objektyviai įvertinti pirmtakų pasiekimus ar tęsti jų pradėtas iniciatyvas. Kadangi asmenybės branda nėra visiems pritaikoma ypatybė, viešojo sektoriaus darbuotojai dažnai prisitaiko prie šių ciklų, veikdami pagal jau nusistovėjusias darbo tradicijas.
Besibaigiant politiniam ciklui, darbų tempas yra lėtinamas, nes dažniausiai, pasikeitus vadovybei, veiklos yra atšaukiamos arba sustabdomos. Tai įvyksta dėl labai objektyvių priežasčių, t. y. naujasis vadovas dar neturi patirties ir nežino kaip veikia sistema, kuriai jis vadovaus. Taip kuriamas finansinis ir veiklos neefektyvumas, apimantis darbuotojų kaitą, sumažėjusią organizacinę motyvaciją ir išteklių švaistymą. Privačiame sektoriuje, kur tęstinumas yra būtinas pelningumui, tokios problemos yra mažiau pastebimos, tačiau viešosioms institucijoms dažnai nepavyksta išlaikyti įprasto tempo keičiantis vadovybei.
Sėkmingo tęstinumo pavyzdžiai
Visgi, turime įkvepiančių pavyzdžių, kai vyriausybė dėjo pastangas, siekdama užtikrinti strateginių projektų tęstinumą. Lietuvos ilgalaikė strategija „Lietuva 2050“ – vienas iš jų. Pasirengimas šiam projektui prasidėjo dar Sauliaus Skvernelio vadovaujamoje vyriausybėje, vėliau šias veiklas sėkmingai tęsė Ingridos Šimonytės vadovaujama vyriausybė.
Rengiant Lietuvos pažangos viziją „Lietuva 2050“, didelis dėmesys buvo skirtas visuomenės ir suinteresuotų grupių įtraukimui. Aktyviai veikė Lietuvos pažangos tarybos koordinacinė grupė, kurią sudarė įvairių partijų atstovai, galiausiai šis dokumentas gan sėkmingai buvo patvirtintas Seime. Įdomu tai, kad kai kurie šios vizijos kūrime dalyvavę asmenys jau pradėjo įgyvendinti dokumente numatytas veiklas, nors Lietuvos pažangos planas dar nėra oficialiai pertvarkytas pagal šią strategiją. Tai rodo, kad strategijos gairės jau pradeda gyvuoti praktiškai, nepaisant formalių procesų.
Iš tarptautinių pavyzdžių išsiskiria Suomija, kur ilgalaikės strateginės įžvalgos yra glaudžiai integruotos į viešojo sektoriaus institucijas. Čia bendradarbiauja viešojo sektoriaus strategijos kūrėjai, nevyriausybinės organizacijos ir akademinė bendruomenė.
Suomijoje parengti strateginiai dokumentai ir gairės padeda formuoti naujų vyriausybių programas. Be to, naujai išrinkti parlamento nariai privalo dalyvauti mokymuose, o strategijų tęstinumą užtikrina parlamente veikiantis Ateities komitetas.
Dabartiniai teisės aktai
Lietuvos strateginio valdymo įstatymas apibrėžia strateginių dokumentų hierarchiją ir finansavimo principus, tačiau leidžia keisti pagrindinius planus, todėl projektų tęstinumas dažnai priklauso nuo politikų sąmoningumo. Nors sistema suteikia lankstumo, trūksta aiškių kriterijų, kaip vyriausybės programa turėtų derėti su ilgalaikiais šalies strateginiais tikslais.
Nacionalinis konsensusas dėl strateginių prioritetų, kurį pripažintų visos politinės partijos, galėtų apsaugoti projektų tęstinumą. Tokio pobūdžio dokumentai kaip Nacionalinis susitarimas dėl švietimo arba Nacionalinis susitarimas dėl miškų politikos jau dabar pasitarnauja kaip gairės, padedančios siekti bendro sutarimo.
Kaip planuojame užtikrinti tęstinumą?
Institucijos atlieka lemiamą vaidmenį užtikrinant tęstinumą būtent dėl jose dirbančių žmonių – vidurinės grandies viešojo sektoriaus tarnautojų. Šių profesionalų įtraukimas ir jų patirties panaudojimas yra būtinas, siekiant išlaikyti projektų pagreitį politinių pokyčių metu. Nors politinė vadovybė keičiasi, nuoseklus patyrusių darbuotojų dalyvavimas gali apsaugoti strateginius projektus.
Kaip bebūtų, strateginių projektų tęstinumą efektyviau užtikrintų ne nauji įstatymai, o esamų laikymasis, pavyzdžiui, privalomas poveikio vertinimas rengiant teisės aktus. Be to, tai nėra vien teisės aktų ar finansinio planavimo klausimas – ne mažiau lemia valdymo brandos bei vadovų įsipareigojimo lygmuo. Politinių partijų atsakomybę šiuo klausimu galima užtikrinti edukuojant naujai išrinktus politikus bei padedant jiems suprasti, kaip veikia sistema. Įtrauki valdysena, kurioje aktyviai dalyvautų visuomenė ir ekspertai, galėtų tapti tvirtu pagrindu strateginiams projektams tęsti, nepriklausomai nuo politinių pokyčių.
Dr. Erika Vaiginienė yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentė ir Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ metodologė
