Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, balandžio 25 d.


KOMENTARAS
Kam priklauso kalba?
Viktorija Vitkauskaitė

Tantė atsivedė Juralį ir Ėvę su ilga gražia, ale skolinta kleidike. Išgėrė kafijos, pagyrė naują bilderį. Pasiskundė, kad pačios portmanija jau visai tuščia, nes tenka vis vaikščioti po anštaltus ir mokėti vis po kokį patreinį. Nelieka nei naujam Juralio ancūgo audiniui, nei gerai šneiderkai, nei ceitungui nusipirkti.

Kol dar virš manęs nesušvilpė Kalbos inspekcijos vėzdas, patikslinsiu, kad šie šiandien netoleruotini barbarizmai, skoliniai, svetimybės ir kitos kalbos nuodėmės yra ne, ne iš skurdaus žurnalistinio žodyno. Visi jie, kaip ir čia minėti herojų vardai, pasiskolinti iš Ievos Simonaitytės memuarų knygos „...o buvo taip“. Šios rašytojos pavardė, tiksliau, jos kūryba ir puoselėtos pažiūros, šiandien yra dar vienas iš anų laikų atėjęs reliktas, su kuriuo dabartyje vis dar nežinome, kaip elgtis. Kaip kitaip paaiškinti viešosios laikysenos susidvejinimą, kai prieš daug metų rašytojos kūryba išbraukta iš mokyklinės programos, bet, kita vertus, tos pačios pažiūros ir kūrybinės temos nesukliudė Seimui 2017-ųjų skelbti Ievos Simonaitytės metais, o vėliau vėl grąžinti „Aukštujų Šimonių likimo“ į mokyklas.

Bet ne apie I. Simonaitytės pažiūras kalba šįkart, o apie žodyną. Juk šiandien rašytojai, norinčiai bendrauti su skaitytojais, galbūt reikėtų laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Kas, kad pavardė lietuviška, kad gimė Klaipėdos krašte – bet juk rašto augdama nesimokė, buvo savamokslė, vadinasi, nelaikiusi ir deramo lietuvių kalbos egzamino. Maža to, skaitant šios Mažosios Lietuvos rašytojos tekstus ir šiandien nepamaišo bent kuklios vokiečių kalbos žinios. Vadinasi, galbūt lietuvių kalbos deramai nemokėjo. Vadinasi, turėtų laikyti egzaminą arba rinktis kitos kategorijos darbą, pavyzdžiui, dirbti krovike. O jei vis dėlto tą kalbą mokėjo? Na ir kas. Tam, kad taptum įtariamuoju, nusikaltimo padaryti juk nebūtina.

Ir neatsitiktinai užsiminiau apie mokyklines programas. Juk būtent mokykloje, artėdami prie abitūros egzamino, gauname pirmą progą įsitikinti, kad lietuvių kalba gali būti ne tik reitingavimo priemonė. Kalba gali būti ir bausmės įrankis. Kalba gali būti bizūnas. Šitaip kasmet tūkstančiai abiturientų stoja prie savojo olimpinio starto linijos žinodami: bus tikrinamos ne lietuvių kalbos žinios, o lietuvių kalbos „nežinios“. 2001-aisiais, kai valstybinį lietuvių kalbos egzaminą laikyti teko man, rekordiškai daug abiturientų visoje šalyje sužinojo, kad gimtosios kalbos jie apskritai nemoka. Nei rašyti gali, nei teksto suvokti, nei kūrinio analizuoti. Pamenu, kad tąkart į kilusį skandalą įsikišo net poetas Justinas Marcinkevičius – prakalbo apie būtinybę peržvelgti vertinimo kriterijus. Pamenu, kaip verkė kelios bendramokslės – protingos, gabios, knygų iš rankų nepaleidusios merginos, sužinojusios, kad gimtosios kalbos visiškai nemoka. Man sekėsi gerai, ačiū: iš valstybinio egzamino kraičio išsinešiau šimtą balų ir žymę kaktoje, kai iš milžiniškos įtampos ir baimės per egzaminą nualpau. Jei šiandien galėčiau rinktis, visgi rinkčiausi mažiau įtampos ir mažiau egzamino balų. Praėjo jau beveik dvidešimt metų, bet, saugiu atstumu stebėdami kasmetes abitūros batalijas, su bendraamžiais galime konstatuoti – iš esmės niekas nepasikeitė.

2020 08 13 06:14
Spausdinti