Meniu
Prenumerata

pirmadienis, rugpjūčio 15 d.


SANKCIJOS „BELARUSKALIJ“
Kelias ar bent dulkinas takelis iš krizės visada yra
Ramunė Sotvarė-Šemetienė

Kuo daugiau informacijos viešinama, tuo labiau stiprėja nuojauta, jog iki skandalo mažai kas susigaudė, ką iš tikrųjų reiškia JAV sankcijos Baltarusijai. Nesusigaudė ne tik patriotai ar eiliniai reikalų stebėtojai, bet labai gali būti, kad ir parlamentarai, ir net ministrų kabineto nariai turėjo savitą požiūrį.

Ką pagalvojame išgirdę apie įvestas sankcijas? Mes tarsi automatiškai suvokiame, kad tas ūkio vienetas, kuriam jos taikomos, yra visiškai blokuojamas. Niekas jo produktų neperka, negabena, neparduoda. Jis praranda rinkas ir patiria nuostolius.

Tai atrodo logiška ir paprasta. Vis plačiau ir gausiau sklindanti informacija apie „Belaruskalij“, Baltarusijos kalio trašų gamyklą, kuriai JAV pritaikė sankcijas, atskleidžia platesnį paveikslą.

Daug kam buvo staigmena, kad JAV sankcijos yra tokios lyg ir pirminės, taikomos tik JAV subjektams ir atsiskaitymams JAV doleriais. Išeitų, kad kiti lyg ir gali palaikyti sutartinius komercinius ryšius. Tuo labiau, kad Europos Sąjunga nieko panašaus kol kas netaiko Baltarusijos trašų gamyklai, nors Lietuva ir siekė.

Būtų galima daug ir ilgai pasakoti, kaip čia yra ir gali būti. Bet svarbiausia yra tai, kad tokiomis aplinkybėmis nutraukus sutartis, yra beveik šimtaprocentinė tikimybė pralaimėti teismus ir, vietoj sankcijų, mokėti milijardą ar kelis tai įmonei, aplink kurią sukasi šis nesusipratimų verpetas. Užuot užkardžius, paremti tos šalies režimą, kankinantį savus žmones, o mums mėtantį per sieną varganus kitų kraštų bėglius.

Visi šitie atradimai daug kam buvo didelė šoką sukėlusi staigmena. Lietuva gali būti solidari su strategine partnere, savarankiškai stabdyti trašų tranzitą per Lietuvą ir įsivelti į bylas. Gali ramiai plaukti pasroviui, nepaisydama blogos savijautos dėl jausmo, kurį patiria žmogus, nevalia tapęs išdaviku. Tobulo varianto nėra ar nesimato.

Visa tai, ką girdime dabar, reikėjo paprastai ir atvirai papasakoti ir paaiškinti prieš keletą mėnesių. Bet nevėlu ir dabar. Didelė klaida, kad to nebuvo. Tai išryškina silpnąją sprendimų priėmimo vietą, negebėjimą numatyti kelių žingsnių į priekį. Bet ir dabar nėra per vėlu.

Premjerės Ingridos Šimonytės stiprioji pusė yra dalykiškumas. Ko gero, tik tai ir galėtų užgesinti šį staiga kilusį politinį gaisrą.

Paprastas, aiškus, dalykiškas išaiškinimas, ką mes privalome pagal įstatymo raidę, ko norėtume, ir sprendimų variantai, neslepiant, kiek tai kainuotų mums visiems ir kiekvienam Lietuvos piliečiui.

Kelias ar bent dulkinas takelis iš krizės visada yra. Kartais paprastesnis nei atrodo siaučiant emocijų audrai.

Maudantis krizių pursluose verta pačiam sau pateikti klausimėlį – kam tai naudinga? Pavyzdžiui, kam naudinga, jeigu ryt nuvirs Lietuvos Respublikos Vyriausybė?

Ramunė Sotvarė-Šemetienė yra žurnalistė

2021 12 12 11:46
Spausdinti