Asmeninis archyvasIš pirmo žvilgsnio Lietuva – įkvepianti sėkmės istorija. Per tris dešimtmečius padarėme tai, kas ilgai atrodė neįmanoma, o šalies rezultatai šiandien arčiausiai Vakarų, lyginant su visu nepriklausomybės laikotarpiu. Ir vis dėlto akivaizdu – gerovė, kuri taip ilgai buvo mūsų siekiamybė, ima virsti savotišku nuodu. Nes jos perdozavome. Praradome alkį. Pametėme kryptį.
Vis gilesnes šaknis Lietuvoje įleidžia patogumo kultūra, užvaldanti darbo aplinką ir užgožianti pareigą. Keturių darbo dienų savaitės idėja tampa simboliniu simptomu. Vis labiau tikime, kad komfortas ir teisė dirbti iš namų yra savaime suprantamos duotybės. Patogumą iškeliant virš bendro tikslo, rizikuojame prarasti tai, kas organizacijas daro komandiškomis ir konkurencingomis.
Stebime steroidinį augimą. Po pandemijos atlyginimai augo itin sparčiai, tačiau ne dėl didėjančio produktyvumo. Vis dažniau girdime norą uždirbti dar daugiau. Bet to nepasieksime, puoselėdami sėdmaišių kultūrą. Norint uždirbti, reikia dirbti. Užsienio investicijų srautai mažėja, o investuotojai vis dažniau žvalgosi ten, kur daugiau alkio.
Tokio disbalanso pasekmes matome ir politikoje. Kylanti populizmo banga tampa aiškiu signalu, kad visuomenė jaučiasi pažeidžiama. Tai dar labiau skatina rinktis lengvus, bet valstybei pavojingus sprendimus.
Stiprėja ir tinginystės sindromas. Lietuvos darbo našumas mažėja trečius metus iš eilės, taip atskleisdamas gilesnę struktūrinę problemą. Darbuotojų skaičius auga greičiau, nei jų sukuriama pridėtinė vertė. Tos pačios tendencijos matomos ir Latvijoje bei Estijoje. Kol Lenkija savo produktyvumą didina, mes rizikuojame įstrigti. Šis Baltijos burbulo efektas tampa pavojingu. Jaučiamės patogiai, todėl nebesilygiuojame su tais, kurie juda greičiau.
Perdozavę gerovės, nebetikime net pamatinėmis valstybės vertybėmis. Užuot stiprinę šalies atsparumą, prisijungdami prie Lietuvos šaulių sąjungos, žvalgomės į butus Tenerifėje. Kad turėtume, kur pasitraukti. „Jeigu ką“.
Gydymo planas reikalauja brandos ir drąsos. Pirmiausia, suprasti, kad proveržis be intensyvumo neįmanomas. Nors ekstremalūs darbo modeliai, kaip „996“, nėra tobulas sprendimas, jie primena, kad pasaulyje, kuriame inovacijų lenktynės brėžia geopolitinę ateitį, laimi ne tie, kurie renkasi patogiausią kelią, o tie, kurie geba dirbti tikslingai ir kryptingai.
Inovacijos ir technologinė lyderystė turi tapti mūsų prioritetu, nes būtent tai pagal šiandienos logiką apibrėžia ekonominį saugumą ir konkurencingumą. JAV moksliniams tyrimams ir plėtrai skiria daugiau nei Kinija, tačiau pastaroji itin sparčiai vejasi. Tuo tarpu ES šalių investicijų į MTEP vidurkis siekia vos 2,1 proc. nuo BVP.
Dar kukliau šioje rikiuotėje atrodo Lietuva. Mūsų investicijų į mokslinius tyrimus dalis nuo bendrojo vidaus produkto nesikeičia nuo pat 2018 m. ir išlieka ties maždaug vieno procento riba.
Mes negalime sau leisti likti tik vartotojais. Reikia kurti, o ne tik naudotis.
Būtinas ir stiprus, modernus švietimo pamatas. Silpnas STEM paruošimas kuria struktūrinę problemą, kurios pasekmės ateityje gali būti skaudžios. Mums reikia mokyklų, kurios virstų laboratorijomis, kaip tai jau daroma Estijoje vykdant nacionalinę dirbtinio intelekto švietimo programą „AI Leap 2025“. Reikia pilotinių dirbtinio intelekto taikymu grįstų švietimo programų ir ilgalaikio viešojo bei privataus sektoriaus įsipareigojimo.
Gydymas paprastas, bet kartus kaip pelynas – ne visiems patiks.
Turime nustoti pataikauti patogumo kultūrai ir kviesti žmones dirbti kartu.
Turime raginti valstybę imtis pilotinių dirbtinio intelekto programų švietime ir skatinti verslą taikyti dirbtinį intelektą su tikslu efektyvinti darbą.
Turime atsitraukti nuo pabėgimo scenarijų kūrimo ir susitelkti ten, kur mūsų reikia – stiprinant valstybės pamatus.
Pokytis prasideda nuo mažų, nuoseklių veiksmų. Nuo „darau“ vietoje „nežinau“.
To šiandien labiausiai reikia Lietuvai, kad susigrąžintumėme alkį, aiškumą ir kryptį.
Giedrė Kaminskaitė-Salters yra „Telia Lietuva“ vadovė
