Meniu
Prenumerata

sekmadienis, sausio 29 d.


KOMENTARAS
Kodėl turime būti dėkingi Ukrainai?
Evaldas Labanauskas
E. Labanauskas.

Rusijos agresija prieš Ukrainą neabejotinai yra šių metų ar net dešimtmečio įvykis, o, priklausomai nuo karo baigties, ji gali tapti net šimtmečio įvykiu ir nustumti tokį XXI a. sukrėtimą kaip Rugsėjo 11-oji.

Jei Vladimiras Putinas norėjo įeiti į istoriją, jam pavyko, tik nežinia, ar jis būtent taip to norėjo. Tačiau šį kartą ne apie Rusijos diktatoriaus svajones prilygti vienam iš kruvinų rusų carų.

Netylant diskusijoms dėl Lietuvos įnašo į ukrainiečių kovą su okupantais (ar estai su latviais davė daugiau nei mes, ar ne?) ir net politikų ginčams su kariškiais dėl dar didesnės karinės paramos Ukrainai (duoti ar neduoti haubicas ir oro gynybos sistemas?), kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio ciniškai skambėtų, bet galbūt turėtume paklausti: ką konkrečiai Lietuvai davė Rusijos agresija prieš Ukrainą? Ar, gal greičiau, ką ukrainiečiai davė Lietuvai dėl Rusijos agresijos?

Visų pirma, vasario 24 d. Rusijos agresija buvo šokiruojantis išbudinimas iš niolikmečio sapno, kad jis yra nemirtingas. T. y. nors dabar ir XXI a., o Lietuva jau daugiau kaip tris dešimtmečius nepriklausoma ir yra NATO, ES bei kitų tarptautinių organizacijų narė, Kremliaus karas prieš Ukrainą parodė, kad mūsų šalies egzistencija nėra savaiminė ir jai niekas negresia.

Sunku abejoti, kad sėkmės Ukrainoje atveju V. Putinas būtų toliau vaidinęs „rusiškų žemių“ surinkėją. Jo reformuotos armijos mitas, kurį ukrainiečiai sėkmingai sudaužė, tikriausiai būtų leidęs bauginti Vakarų sostines ir reikalauti dar daugiau „teisėtų saugumo garantijų“, paminant ir Baltijos valstybių saugumo interesus.

Kartu Rusijos pradėtas karas buvo šokas Lietuvos visuomenei. Vieni suskubo pakuotis lagaminų ir ieškotis saugesnių vietų gyventi, kiti, kurių dauguma, įsitraukė į šaulius, savanorystę, susivienijo teikdami pagalbą Ukrainai ir ukrainiečiams.

Pagrindinis iššūkis Lietuvai – dėl vidaus politinių ambicijų nešvaistyti to, ką ukrainiečiai mums davė savo pralietu krauju.

Pirmuosius karo mėnesius net politikai demonstravo vienybę. Ką ir kalbėti apie į paraštes išstumtus marginalus, bent trumpai nebesigirdėjo abipusių Vyriausybės ir prezidentūros kaltinimų pliūpsnių, opozicija irgi buvo ramesnė. Žinoma, maždaug po pusmečio, Ukrainai atsilaikius, situacija keičiasi, aidi interpeliacijų šūviai – juk ir rinkimai artėja.

Tačiau bent visuomenė vis dar lieka daugiau ar mažiau vieninga. Taip pat, nepaisant kai kurių išimčių, niekam nekyla klausimų dėl būtinybės stiprinti Lietuvos gynybą ir viso Vakarų pasaulio gynybą bei investuoti į karinius pajėgumus.

Kalbant apie tarptautinį lygį, Rusijos agresija prieš Ukrainą vakariečiams įrodė, kad mes nebuvome tik savo istorijos kompleksais gyvenantys „paranojikai rusofobai“. Kalbos, kad Rusija išlieka pavojingai agresyvi ir gali viską, taip pat savo energijos išteklius, panaudoti kaip ginklą, pasitvirtino su kaupu.

Dabar vakariečiai daužosi į krūtinę kartodami mea culpa, kad neklausė mūsų, lenkų, estų, latvių ir kitų „rusofobų“, teigusių, kad ir kiek šersi Maskvą pinigais, nuolaidomis ir bandymais integruoti, ji vis tiek į mišką žiūrės.

Tai gerokai pakėlė Lietuvos autoritetą ir praplėtė galimybes paveikti tarptautinę darbotvarkę, suteikė rimtą svertą įvairiose daugiašalėse derybose, kad ir kalbant apie paramos Ukrainai klausimus.

Be to, prasidėjus agresijai Vakarų šalių neveiklumas ar sumišimas perskirstė vaidmenis pačioje Europoje. Aktyvus Lietuvos ir kitų rytinių ES šalių įsitraukimas į pagalbą Ukrainai ir į atsaką Rusijos agresijai, galima sakyti, pakeitė nusistovėjusią „dviejų greičių Europos“ sampratą, pastūmė geopolitinį Europos centrą į rytus.

Taip pat Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė mūsų sąjungininkus iš naujo pažvelgti į rytinio flango, t. y. mūsų, gynybą. Rotacinės JAV pajėgos, NATO priešakinių pajėgų bataliono virtimas brigada – visa tai yra šių pokyčių rezultatas. Kartu ukrainiečiai sunaikino tiesioginę grėsmę, kaip 11-ąjį Rusijos karinio jūrų laivyno armijos korpusą, kuris buvo Kaliningrado smogiamoji jėga. O ukrainiečių kovų patirtis – puikios pamokos ne tik Lietuvos kariškiams, bet ir civiliams.

Galiausiai ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai Rusijos pradėtas karas suteikė galimybę greičiau pereiti prie žaliosios energetikos ir atsisakyti priklausomybės nuo pigaus iškastinio rusiško kuro. Taip, trumpuoju laikotarpiu – sunku, vidutiniu bus nelengva, bet ilgainiui tai gali tapti pavyzdžiu visam pasauliui.

Tačiau Ukrainos karas prieš Rusijos okupantus dar nesibaigė (bet, kaip minėta, sugrįžtame prie vidinių politinių rietenų). Taigi pagrindinis iššūkis Lietuvai – dėl vidaus politinių ambicijų ar negebėjimų neiššvaistyti to, ką ukrainiečiai mums davė savo pralietu krauju.

Tai būtų vienintelis palinkėjimas ateinantiems 2023-iesiems, kurie, turint omeny pastaruosius nenuspėjamus pandemijos ir karo metus, nežinia, ką dar gali mums atnešti.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas.

BEREKLAMOS:

2022 11 29 06:40
Spausdinti