Matas MiežonisŽemės diena. Vieniems ji – pavasario lygiadienio šventė, kai pagaliau išsivaduojame iš žiemos tamsos ir šviesusis periodas pradeda imti viršų. Kitiems tai proga iškelti planetos vėliavą prie įstaigos ar padaryti vieną kitą „gerą darbą“: pasipuošti „Facebook“ profilį su gamta susijusia nuotrauka, išrūšiuoti dar vieną perteklinę pakuotę, iškeisti automobilį į dviratį ar viešai pasipiktinti dėl kertamų miškų.
Visa tai – tam tikra prasme reikalinga. Simboliai turi savo vietą. Jie primena, kad nesame visiškai abejingi.
Bet kartu kažkur giliai jaučiame, kad to nepakanka.
Man šiemet Žemės dieną norisi kalbėti apie Jeffrey Epsteiną.
Kuo jis čia dėtas? Man jo istorija (ar bent jau ta dalis, apie kurią kol kas žinome) yra dar vienas simbolis. Simbolis sistemos, kur ima veikti prieš pati save. Kurioje galia, sukurta pinigų, o ne pasitikėjimo, ilgainiui apdumia ir protą, ir sąžinę. Simbolis to, kaip ribų nepaisymas vienoje srityje neišvengiamai persimeta į kitas.
Jei išties mums rūpi – o tikrai turėtų rūpėti – planetos ir gamtos būklė, tuomet Žemės dieną turime kalbėti ne tik apie CO₂, ne tik apie atliekas, ne tik apie energiją. Turime kalbėti apie nelygybę. Nes gamtos ir klimato krizė yra ribų nepaisymo krizė visomis prasmėmis. Moraline, socialine, ekonomine ir galiausiai ekologine.
Ne vien skandalas, o sistemos veidrodis
Daugeliui Epsteino istorija pirmiausia yra apie tai, kas joje instinktyviai šokiruoja labiausiai: iškrypusį žmonių, ypač jaunų moterų, išnaudojimą, prekybą pažeidžiamumu, kūnais ir likimais.
Tačiau ties tuo sustoti, reiškia nepamatyti visko.
Svarbiausia ne tai, kad vienas žmogus darė siaubingus dalykus. Svarbiausia tai, kad aplink jį susidarė pasaulis, kuriame tiek daug įtakingų žmonių jautėsi patogiai. Pasaulis, kuriame pinigai atverdavo duris, statusas slopindavo moralinį refleksą, o artumas galiai atrodė vertingesnis už elementarų padorumą. Man Epsteino istorija yra gilesnės krizės simptomas: politinės ekonomijos, kuri apdovanoja ne kūrimą, o tai, kas anglų kalboje vadinama “extraction”. „Ištraukimą“ – kuriam prielaidas sudaro galios ir turto koncentravimas vis siauresnėse rankose.
Tokioje aplinkoje privatūs lėktuvai, salos, uždari vakarėliai ir „ypatinga prieiga“ tampa nebe tiesiog prabanga, o statuso kalba. Ženklu, kad realybė, kurioje gyvena dauguma, tau negalioja. Amerikiečių mokslininkė prof. Kate Pickett tai apibūdina labai tiksliai: kai turtas ir galia susitelkia pernelyg siaurai, elitas ima gyventi tarsi išretintame ore, kuriame statuso demonstravimas tampa beveik psichologine būtinybe.
Ir čia atsiranda svarbiausias ryšys su klimato tema.
Prekyba žmonėmis, prekyba politine įtaka, prekyba viešais sprendimais, prekyba gamta ir ateities kartų galimybėmis – visa tai kyla iš to paties šaltinio. Iš sistemos, kurioje vertė vis dažniau ne kuriama, o pasisavinama. Kurioje ribos tampa kliūtimi, o ne orientyru.
Nelygybė nėra tik skaičius tarp turtingųjų ir skurstančiųjų
Apie nelygybę dažnai kalbame kaip apie statistiką. Kiek kas uždirba. Kiek kas turi turto. Kiek skiriasi viršus nuo apačios. Tačiau vien skaičių čia neužtenka.
Nelygybė yra ir visuomenės klimatas. Ji keičia tai, kaip žmonės mato vieni kitus, kaip veikia institucijos, kokie sprendimai laikomi normaliais.
Oxfam duomenimis, 2025 metais milijardierių turtas augo 3 kartus greičiau nei vidutiniškai per ankstesnius penkerius metus, o jų skaičius pasaulyje pirmą kartą perkopė 3000 ribą. Tuo pat metu beveik pusė pasaulio gyventojų – 3,83 mlrd. žmonių – gyvena skurde, o kas 4-tas patiria vidutinį arba didelį maisto nesaugumą.
Dar ryškesnis kontrastas tas, kad 12 turtingiausių pasaulio milijardierių valdo daugiau turto nei skurdžiausia pusė žmonijos – daugiau nei 4 milijardai žmonių.
Europai patinka įsivaizduoti, kad ekstremali nelygybė yra kitų žemynų problema. Tačiau realybė kur kas mažiau patogi: turtingiausias 1 procentas europiečių valdo apie trečdalį viso turto. Kitaip tariant, sprendimų ir galimybių svoris vis labiau koncentruojasi siaurame sluoksnyje.
Nelygybė nėra tik „socialinis klausimas“. Ji yra klausimas apie tai, kokio pobūdžio visuomene tampame.
Kai galia atsiskiria nuo pasitikėjimo
Tikra politinė galia demokratijoje kyla iš pasitikėjimo – iš mandato, iš reputacijos, iš pripažinimo, kad žmogus ar institucija veikia bendram labui. Tačiau kai galia vis labiau remiasi pinigais, atsitinka kažkas esminio: ji praranda santykį su ribomis.
Oxfam atkreipia dėmesį į iškalbingą faktą: daugiau nei 4000 kartų labiau tikėtina, kad politinėje valdžioje atsidurs milijardierius, o ne paprastas žmogus. Be to, labiau nelygios visuomenės gali būti net iki septynių kartų labiau pažeidžiamos demokratinės erozijos.
Tai svarbu ne vien todėl, kad „turtingi žmonės turi per daug įtakos“. Tai svarbu todėl, kad pasikeičia pats sprendimų pobūdis. Kuo didesnė nelygybė, tuo lengviau viešasis interesas tampa dekoracija, o politika – instrumentu išsaugoti galios santykius.
Šį mechanizmą atpažįstame ir Lietuvoje, net jei mūsų masteliai mažesni.
Vienas skandalas keičia kitą. Dėžutės skandalą mūsų atmintyje ištirpdė „čekučių“ istorijos, jas išstumė garniai, o pastarieji vietą užleidžia ginklams, narkotikams ir auksui valstybės tarnybos pokiliminiai pasaulyje.
Visa tai nėra atskiri moraliniai nuklydimai. Tai simptomas politinės kultūros, kuri dar nėra iki galo išsivadavusi iš minties, kad valdžia suteikia prieigą, o ne visų pirma atsakomybę.
Lietuvoje mes mėgstame sakyti, kad didžioji korupcija pas mus, neva, nėra tokia kaip anksčiu. Tokia kaip kitur. Galbūt. Tačiau jei Seimo narys figūruoja nelegalaus atliekų laidojimo istorijoje, jei Aplinkos ministras teigia, kad „yra norintys viską saugoti ir norintys nesaugoti, todėl reikia ieškoti pusiausvyros“, man tai akivaizdi iliustracija, kad problema prasideda ten, kur ima nykti aiški riba tarp tarnystės ir naudojimosi pareigomis, tarp politinės atsakomybės ir statuso vartojimo.
Ir būtent tai jungia vietinius skandalus su globaliomis krizėmis. Ne mastelis, o logika.
Kodėl čia tinka Pasaulio pabaigos laikrodžio metafora
Todėl man atrodo prasminga čia prisiminti dar vieną simbolį – vadinamąjį Doomsday Clock, arba pasaulio pabaigos laikrodį.
Jį dar 1947 m. sukūrė Bulletin of the Atomic Scientists – leidinys ir mokslininkų bendruomenė, 1945 m. įsteigta Alberto Einsteino, J. Roberto Oppenheimerio ir kitų mokslininkų, dirbusių su pirmosiomis branduolinėmis technologijomis.
Laikrodžio idėja buvo paprasta ir kartu galinga: vidurnaktis simbolizuoja katastrofą, o laikrodžio rodyklių artėjimas prie jo – žmonijos pažeidžiamumą dėl pačių jos sukurtų grėsmių. Laikrodžio rodykles kasmet nustato leidinio taryba, kurioje yra ir Nobelio premijos laureatų.
Šiandien šis laikrodis rodo 85 sekundes iki vidurnakčio – arčiausiai katastrofos per visą jo istoriją. Taip yra dėl didžiųjų valstybių agresyvumo, byrėjančio tarptautinio bendradarbiavimo ir dėl to, kad rizikos – branduolinis karas, klimato krizė, biotechnologijų piktnaudžiavimas, dirbtinio intelekto grėsmės – ne mažinamos, o auginamos.
Laikrodis nematuoja vien branduolinio karo tikimybės. Jis matuoja mūsų civilizacinį santykį su pačių sukurtomis grėsmėmis. Ne tik pavojus, bet ir tai, kiek rimtai į juos žiūrime.
Klimato krizė irgi nėra tik apie temperatūrą. Ji yra apie sistemą, kuri rodykles stumia vis arčiau vidurnakčio ir tuo pat metu apsimeta, kad vis dar gali gyventi kaip gyvenusi.
Klimato krizė prasideda ten, kur ribos tampa nematomos
Kai sakome „klimato krizė“, dažnai įsivaizduojame gamtos pasaulį: ledynus, miškus, šiltnamio efektą skatinančias dujas. Bet pats žodis „krizė“ čia rodo ne tik į gamtą.
Kai ekonomika remiasi logika, kad pelnas privatizuojamas, o pasekmės išdalijamos visuomenei, anksčiau ar vėliau atsiranda ekologinė sąskaita. Kai statusas kuriamas demonstratyviu pertekliumi, neišvengiamai daugėja ir perteklinio vartojimo. Kai trumpalaikė grąža svarbesnė už ilgalaikį stabilumą, gamta visuomet pralaimės.
Todėl klimato krizė nėra atskira aplinkosaugos tema. Ji yra bendros politinės ekonomijos diagnozė.
Pasaulyje auganti nelygybė ne tik didina skurdą ir maisto nesaugumą, bet ir ardo demokratiją, silpnina pilietines laisves, stiprina autoritarines tendencijas. Jei sistema ima veikti taip, kad vis daugiau žmonių praranda balsą, o vis mažesnė grupė koncentruoja turtą, politinę įtaką ir medijas, tuomet klimato klausimas tampa beveik neišsprendžiamas. Ne todėl, kad trūksta technologijų. O todėl, kad trūksta valios keisti pačią sistemą.
Ne apie kaltę, o apie struktūrą
Todėl man vis mažiau įdomi moralizuojanti gamtosaugos kalba, kurioje pagrindinis veikėjas yra „eilinis žmogus“, kaltinamas dėl per ilgo dušo, plastikinio maišelio ar per reto rūšiavimo.
Taip, asmeniniai pasirinkimai turi reikšmę. Bet jie nėra istorijos centras.
Istorijos centras yra sistema, kuri sugeba vienu metu raginti individą gyventi „tvariau“ ir tuo pat metu laikyti visiškai normaliu reiškiniu milijardierių turto sprogimą, politinės įtakos pirkimą, viešųjų institucijų menkinimą ir ekonominį modelį, kuris gyvena iš ateities sąskaitos.
Ne žmogus su daugkartiniu puodeliu nustūmė pasaulio pabaigos laikrodį iki 85 sekundžių. Tai padarė politinių sprendimų kokybė. Tai padarė trumparegiška galios logika. Tai padarė sistema, kurioje per dažnai ginamas ne bendrasis interesas, o išskirtinė prieiga.
Štai kodėl Žemės dieną verta kalbėti apie nelygybę
Žemės diena bus paviršutiniška tol, kol joje kalbėsime tik apie pasekmes, bet ne apie priežastis.
Priežastis slypi tame, kad mūsų ekonominė ir politinė tvarka per ilgai mokė, jog ribos yra kliūtis, o ne sąlyga išlikti. Kad gamta yra žaliavų sandėlis. Kad viešoji valdžia yra priemonė prieigai tenkinti išimtinai savo interesus. Kad perteklinis turtas yra sėkmės įrodymas, net jei jis griauna pačius demokratijos pamatus.
Jei norime kalbėti rimtai apie planetos ateitį, turime rimtai kalbėti ir apie nelygybės mažinimą. Apie galių perskirstymą. Apie politiką, kuri vėl remiasi pasitikėjimu, o ne pinigais. Apie ekonomiką, kuri vertę kuria, o ne siurbia.
Nes klimato krizė iš esmės yra ribų nepaisymo krizė. O ten, kur ribos nebegalioja žmogui, anksčiau ar vėliau jos nebegalioja ir gamtai.
Todėl taip, Žemės dieną galima sodinti medį. Galima rūšiuoti. Galima dalintis nuotrauka su bundančiu pavasariu.
Bet jeigu norime tą dieną pasakyti ką nors iš tiesų svarbaus, verta pradėti nuo sunkesnio klausimo: ką mūsų visuomenėje laikome normalia galia – ir kas nutinka pasauliui, kai ta galia per ilgai neturi ribų?
Ieva Budraitė yra MRU klimato politikos vadybos doktorantė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
