Asmeninis archyvasNaujoji krašto apsaugos vadovybė išreiškė norą didinti biudžeto asignavimus gynybai iki 4,5 porc. BVP. Visi suprantame, jog tai – labai nemenki pinigai, ir norint jų rasti, gali tekti veržtis diržus kitose srityse. Bet ar diržus susiveržusi visuomenė tikrai bus saugesnė?
Juk Lietuvai net padidinus asignavimus nuo 3 iki 4,5 proc. BVP, mes vis tiek nepereisime į tą saugumo lygį, kai mūsų dangų gins lietuviškų F-35 eskadrilės, o slaptose vietose priešo antpuolių lauks Lietuvos gausiai įsigytos sistemos „Patriot“, šimtai naujausios modifikacijos „Leopard“ tankų ir šimtai tūkstančių puikiai parengtų bei puikiai ginkluotų karių.
Kitaip tariant, pusantro karto, skaičiuojant BVP nuošimčiais, padidintos išlaidos gynybai nesukels tokiam priešui, kaip Rusija, daug sunkiau įveikiamų kliūčių Lietuvoje, bet gerokai apsunkins ir taip per visas „siūles“ braškančio viešojo sektoriaus atgaivinimą. Tad kyla paprastas klausimas: ko mes realiai pasieksime, pasiekę tuos 4,5 proc. BVP?
Tad kyla paprastas klausimas: ko mes realiai pasieksime, pasiekę tuos 4,5 proc. BVP?
Atsakymas, kurį šiandien girdime, skamba maždaug taip: turėsime tvirtas amerikiečių (ir tų NATO sąjungininkių, kurių kariuomenės dar turi šiek tiek padorios ginkluotės ir amunicijos) saugumo garantijas. Toks atsakymas lyg ir įtikina. Bet tik – iš dalies.
Ar tos garantijos reikš, kad, Rusijai užpuolus Lietuvą, mes čia atsilaikysime vieną ar dvi savaites, kaip tarėmės, o tada jau sulauksime rimtų pastiprinimų, kurie padės paversti rusams pragaru visas tas vietas, į kurias jie veršis: Vilnių, Kauną, Tauragę, Klaipėdą? Ar po kelių savaičių ar mėnesių intensyvių mūšių turėsime visoje šalyje tokius vaizdus, kaip ukrainiečių paliktuose miestuose – Mariupolyje, Lisičianske, Severodonecke?
Juk rusai be problemų sumoką labai didelę kainą už savo ofenzyvas. Reikia pakloti mūšio lauke penkiasdešimt tūkstančių karių? Prašom. Reikia dviejų šimtų tūkstančių? Rasim. Jie vadovaujasi tokia logika.
Ir norint padaryti jų nuostolius nepakeliamus, NATO čia prireiks ne tik labai didelių pajėgų, bet ir labai didelių amunicijos atsargų. O mes gerai žinome, kad jų tiesiog nėra. Kaip ir pakankamo kiekio tam tikros būtinos ginkluotės, ir visų tų šimtų tūkstančių greito reagavimo pajėgų karių, kurie buvo žadėti jau prieš keletą metų. Tad kuo baigsis mūšiai ties Vilniumi ir Klaipėda? Tiesiog nebeturėsime kuo šaudyti?
Nepamirškime, kad ir Lietuva, ir kitos Europos šalys nemažą dalį savo kuklių atsargų yra atidavusios Ukrainai.
Tad kuo virs tie mūsų 4,5 proc. BVP, jei ištiks baisi nelaimė? Išdeginta žeme ir labai sunkia pergale? Ar tiesiog – išdeginta žeme ir sąjungininkų pripažinimu, kad tenka atsitraukti, nes neužtenka jėgų apginti šias teritorijas?
Žinoma, toks klausimas suponuoja juodžiausius scenarijus. Jie gali mūsų ir neištikti, jei staiga paaiškėtų, kad per trejus metus, praėjusius po Ukrainos užpuolimo, Vakarų karo pramonė bent jau keliskart padidino savo apsukas, JAV ir Europos šalių kariuomenės augo ne mažesniu tempu, o ginklų ir amunicijos sandėliai sparčiai pildėsi. Gal viskas taip ir buvo; gal rusų žvalgyba visa tai žino ir tikrai nedrįs pulti tokiomis sąlygomis.
Kaip yra iš tiesų? Ką mums realiai garantuoja tie 4,5 proc. BVP?
Mane galėtų įtikinti maždaug toks atsakymas: NATO viešai paskelbia, kad Baltijos šalių užpuolimo atveju bus maksimaliai išnaudota Aljanso konvencinė ginkluotė tam, kad ne kelios rusų karinės bazės, karo gamyklos ar koks Juodosios jūros laivynas būtų nušluotas nuo žemės ir jūros paviršiaus. Nes tai – ne ta kaina, kurios Rusija negalėtų leisti sau sumokėti.
Kirsti reikia ne provincijos vargšams, o tiems didiesiems milijoniniams miestams, kuriuose gyvena, beveik nejausdami karo Ukrainoje padarinių, vargo nematydami, tikrieji putinizmo beneficiarai.
Kaina, kuri ją galbūt atgrasytų, turėtų būti nepalyginamai baisesnė. Kirsti reikėtų ne ten, kur gyvena milijonai provincijos nabagų, per šimtmečius įpratusių būti ir patrankų, ir kitokia (jei reikia) mėsa. Ne, kirsti reikia ne provincijos vargšams, o tiems didiesiems milijoniniams miestams, kuriuose gyvena, beveik nejausdami karo Ukrainoje padarinių, vargo nematydami, tikrieji putinizmo beneficiarai.
Kirsti reikia ne tik Karaliaučiui ir kokiam nor Krasnodarui, bet pirmiausia – Maskvai ir Peterburgui. Ir kirsti ne taip, kad griūtų keli pastatai ir kiltų keli gaisrai, o taip, kad nelaimė ištiktų mažų mažiausiai kas antrą iš visų tų cinizmo persunktų, blogiui nebejautrių Barad-Duro gyventojų. Tegu dega pragare – tiesiogine to žodžio prasme.
Būtent tai turi aiškiai, artikuliuotai, garsiai pasakyti ir pakartoti JAV ir NATO vadovai. Tai būtų geras atgrasymas. Tikrai vertas to, kad susiveržtume diržus ir sumokėtume ne tik tais 4,5 proc. BVP, bet ir savo gynėjų gyvybėmis.
Vladimiras Laučius yra Geopolitikos ir saugumo studijų centro (GSSC) vyriausiasis politikos analitikas.
