Asmeninis archyvasPastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje ošia diskusijos apie Lietuvos miškų ateitį. Anykščiuose vykusiame renginyje „Aplinkos dialogai”, kuriame politikai, ekspertai ir pilietinės visuomenės atstovai buvo pakviesti kalbėtis apie miškų politiką, konstruktyvi diskusija taip ir neįvyko. Renginys buvo sutrikdytas organizacijos „Girių inspekcija“ protesto akcijos, o vėliau ginčai persikėlė ir į socialinius tinklus.
Po Anykščiuose vykusios diskusijos apie Lietuvos miškų ateitį liko neatsakyti ne tik klausimai apie miškų politiką. Iškilo ir kitas, galbūt dar svarbesnis klausimas: kur baigiasi aktyvizmas ir prasideda radikalizmas?
Į Anykščius atvykome ieškoti konstruktyvaus dialogo. Pakvietėme du Seimo narius – Simoną Gentvilą ir Aistę Gedvilienę, daug metų dirbančius miškų politikos srityje, norėjome išgirsti, kodėl iki šiol nepavyksta susitarti dėl miškų ateities ir kokių konkrečių sprendimų bei įsipareigojimų šie politikai ketina imtis ateityje.
Deja, organizacija „Girių inspekcija“ sužlugdė renginį ir jį teko nutraukti, neišklausius pasisakyti atvykusių vietos bendruomenių. Tai, kad netrukus po šio incidento visa banga kitų nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų atsiribojo nuo „Girių inspekcijos“ veiksmų, parodo, kokia gili praraja ir diskurso skylė atsivėrė mūsų žaliojoje bendruomenėje.
Agresyvus aktyvizmas atbaido visuomenę
Poveikio matavimas turėtų būti kertinė kiekvienos nevyriausybinės organizacijos veiklos ašis. Galiausiai svarbiausia ne tai, kiek dėmesio sulaukiame, o tai, ar mūsų veiksmai padeda pasiekti pokytį. Būtent čia dažnai ir atsiranda skirtumas tarp aktyvizmo bei radikalizmo. Aktyvizmas siekia keisti visuomenę ir politiką, tuo tarpu radikalizmas dažnai pradeda siekti visai ko kito – išprovokuoti reakciją.
Tačiau praktikoje dažnai nutinka priešingai, tokios akcijos nepritraukia naujų palaikytojų, o juos atstumia. Todėl šiandien turime paradoksą – didelė dalis visuomenės palaiko gamtosaugos tikslus, tačiau neįsitraukia į aktyvesnes veiklas, nes nenori būti siejama su konfliktų kultūra, agresyvia retorika ar bandymais nutildyti kitą nuomonę. Vietoje platesnio palaikymo lieka siauresnis bendraminčių ratas, kuris ilgainiui tampa vis labiau uždaras ir radikalus. O kuo siauresnis ratas, tuo sunkiau pasiekti realių pokyčių valstybės politikoje.
Tokio tipo radikalizmas remiasi prielaida, kad kuo didesnis konfliktas – tuo didesnis poveikis. Jeigu pavyksta sutrikdyti renginį, sukelti skandalą ar iššaukti emocingą reakciją socialiniuose tinkluose, tai laikoma pergale. Tačiau viešumas savaime nėra rezultatas, peržiūros nėra pokytis, o triukšmas nėra visuomenės palaikymas.
Susiskaldymas, silpninantis gamtosaugą
Pastaruoju metu Lietuvos aplinkosaugos bendruomenėje vis dažniau matome keistas varžybas – kas yra „pakankamai žalias“? Vietoje diskusijų apie sprendimus vis dažniau vertinamas tariamas ideologinis grynumas.
Mūsų organizacija „Baltijos lizdas“ vien už tai, kad pakvietė politikus atvirai diskusijai su bendruomenių atstovais, buvo apkaltinta atstovaujanti medienos pramonės interesams. Tokie kaltinimai atskleidžia pavojingą tendenciją – kai dialogas pradedamas vertinti kaip išdavystė, o diskusijos skatinimas tampa priežastimi klijuoti etiketes.
Nė viena organizacija neturi monopolio tiesai. Kai diskusijas pakeičia etikečių klijavimas, pralaimi ne viena ar kita organizacija – dingsta galimybė susitarti dėl sprendimų.
Kas laimi iš mūsų susiskaldymo?
Tiek Europos Sąjungoje, tiek JAV matome ryškėjančią pavojingą tendenciją – klimato politika tampa dideliu poliarizacijos lauku. Tokie konfliktai ne tik apsunkina sprendimų priėmimą, bet ir gilina visuomenės susiskaldymą, kuris šiandienos geopolitiniame kontekste yra naudingas Lietuvai priešiškoms jėgoms.
Puiki to iliustracija – „gamtosauginiais” tikslais vedami protestai prieš Kapčiamiesčio poligoną, kuriems aplinkosaugos darbotvarkėje – ne vieta. Organizacijos, kurios prisidengia miškų saugojimo naratyvais, bet realiai siekia sustabdyti krašto apsaugos projektus, tampa įrankiu jėgoms, suinteresuotoms silpnesne ir susiskaldžiusia Lietuva.
Mūsų kontekste, gamtosauga privalo žengti koja kojon su nacionaliniu saugumu. Stiprindami savo energetinę nepriklausomybę ir vystydami vietoje gaminamą atsinaujinančių išteklių (AEI) energiją, mes tiesiogiai prisidedame prie valstybės saugumo ir gynybos.
Gamtosauga neturėtų būti supriešinama nei su ekonomika, nei su valstybės saugumu. Todėl sudėtingoms problemoms ieškome sprendimų, kurie gimsta per dialogą, o ne per konfrontaciją.
Teresė Škutaitė yra Nevyriausybinės organizacijos „Baltijos lizdas“ vadovė
