Asmeninis archyvasKai Ronas Schmelzeris savo trijų publikacijų cikle „Forbes“ žvilgsnį nukreipė į Lietuvos dirbtinio intelekto ekosistemą, galutinis vaizdas priminė ne dramatinę trilogiją, o ramų panoraminį kadrą – jokių grėsmingų antagonistų, jokių egzistencinių krizių, tiesiog nuoseklus portretas šalies, kuri tyliai ir kryptingai kuria savo inovacijų ekonomiką. Tonas net kiek primena rašytojos Jane Austen kūrybą: darbštūs miestelėnai, tiksliai atliekantys savo darbus, visi daugiau ar mažiau sutariantys dėl to „ką reikia daryti“. Tai, žinoma, iš dalies atspindi R. Schmelzerio rašymo stilių, tačiau taip pat ir pačią Lietuvą. Nors šalis nedidelė, ji sugebėjo sukurti bendrą kryptį DI srityje – ne tiek didžiąją strategiją, kiek bendrą kompasą, kuriuo vadovaujasi politikos formuotojai, tyrėjai ir verslai.
Vis dėlto po šiuo ramiu paviršiumi tyvuliuoja greitis. Skirtingai nei brandumu pasižyminčios, lėtai judančios branduolinės energetikos ar puslaidininkių sritys, DI keičiasi šuoliais; kapitalas tai plūsta, tai išgaruoja, proveržiai pasirodo netikėtai, o susižavėjimo bangos per kelis mėnesius gali ir pakilti, ir subliūkšti. Lietuvos verslininkai tą nepastovumą puikiai jaučia. Daugelis jų valdo mažus, itin manevringus laivus pasaulinėje sujauktoje jūroje – jų nišiniai produktai tampa ir burių vėju, ir pačiu kompasu. Tačiau tarp flotilių yra ir mūšio laivas – „Nord Security“, vienaragis, kurio įkūrėjai dabar ryžtingai atsigręžia į DI kryptį. Tokiuose jūriniuose palyginimuose reguliacinė smėlio dėžė tampa saugiu uostu – vieta, kur drąsios idėjos gali trumpam prisišvartuoti ir gauti leidimus kitam reisui.
Vis dėlto ne visi vėjai palankūs Baltijos pakrantei. Naujausioje Europos Komisijos ataskaitoje apie Lietuvą pažymima sena problema: darbo rinkos poreikiai ir turimi įgūdžiai vis dar prasilenkia. Vilniaus universitetas ir Inovacijų agentūra jau yra sukūrę įspūdingą DI „gamyklą“ ir tyrimų laboratoriją, tačiau pritraukti pasaulinio lygio talentą (ir išlaikyti jį tiek ilgai, kad DI produktas nuo idėjos nukeliautų iki rinkos) vis dar yra sunku. Kylančios pragyvenimo išlaidos, ypač būsto, šį iššūkį tik paaštrina.
Tuo pat metu kitame Eurazijos pakraštyje Japonija sprendžia savąjį talentų galvosūkį, nors jo priežastys – visai kitokios. Ilgai smunkanti jena, tapusi metų metais vykdytos itin švelnios pinigų politikos pasekme, gerokai apsunkino šalies pastangas pritraukti specialistus iš užsienio. Riboti biudžetai veržia diržus ir Japonijos bendrovėms Europoje – čia jos turi mažiau galimybių tiek samdyti žmones, tiek plėsti veiklą.
Ir vis dėlto tokios iniciatyvos kaip Tokijo „SusHi Tech“ ar nacionalinė reguliacinė smėlio dėžė rodo, kad šalyje formuojasi ekosistema, trokštanti naujovių ir net šiek tiek nekantriai jų laukianti.
Pažvelgus iš toliau, globalus kraštovaizdis primena varžybas tarp šalių (ir miestų), kas pritrauks kitą didįjį inovatorių. Niujorkas, Londonas ir Silicio slėnis demonstruoja gilius rizikos kapitalo fondus. Kiti siūlo gyvenimo kokybę, saugumą, paprastą verslo aplinką ar palankų reguliavimą. Tačiau vis dažniau šios žinutės skamba panašiai – tarsi gerų ketinimų choras be aiškios melodijos.
Lietuvai būtent čia praverčia R. Schmelzerio straipsniai. Jie suteikia istoriją ir veidą šaliai, kuri dažnai pristatoma skaičiais, o ne pasakojimais. Jo rašiniuose užsimenama apie Vilniaus žavesį, bendradarbiavimo kultūrą, tyliai užsispyrusius kūrėjus ir gebėjimą net dirbtinio intelekto varžybas paversti žmogiško masto reiškiniu – kitaip tariant, kultūra.
Šiandien, kai kiekvienas pasaulio centras varžosi dėl tų pačių drąsių verslininkų, aiškumas (apie tai, kuo Lietuva išsiskiria, o ne tik kuo yra pajėgi) gali būti stipriausias šalies pranašumas.
Tomas Hashimoto yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas, ekonominės politikos katedros tyrėjas
