Meniu
Prenumerata

sekmadienis, gegužės 5 d.


SUPRASTI RUSIJĄ
Melo veidai. I dalis. „Gėrio imperija“
Vladimiras Laučius
Asmeninis archyvas
Valdimiras Laučius.

Ankstesnį straipsnį baigiau pažadu aptarti daugelio Rusijos liberaliųjų opozicionierių mąstysenos prielaidas, jų pasaulėvaizdį ir argumentaciją, tarsi apsukančias ydingu ratu ir nejučiomis grąžinančias prie putiniškų imperinių naratyvų, kurių jie, aiškėja, esą nepajėgūs atsikratyti.

Iš pradžių ir iš pirmo žvilgsnio, kalbėdami apie politikos aktualijas, jie lyg ir tolsta nuo putiniško pasaulėvaizdžio. Tačiau pamatinių prielaidų lygiu jų mąstymas tarsi gyvatė, ryjanti savo uodegą, apsukęs ratą, sugriauna nuosavus teiginius, dėl kurių jie laikomi liberalais, demokratais, vakariečiais, europiečiais ir opozicionieriais.

Skaitant išties įdomų ir turiningą opozicinį leidinį Republic.ru, jame galima rasti gilių ir konceptualių įžvalgų. Tačiau dalis jų kaip tik ir yra ta nevakarietiška gyvatės galva, kuri akivaizdžiai ryja savo vakarietiško įvaizdžio uodegą.

Štai kad ir šįmet skelbta Maksimo Černikovo publikacija apie Europos imperijas. Ji trykšta noru parodyti, kad Rusija – Europos dalis, nė kiek ne blogesnė už kitas ir svarbiais atžvilgiais gal net geresnė ir pažangesnė už Vakarų Europos valstybes. Juk dar visai neseniai Europą sudarė imperijos, ir Rusija buvo viena iš jų.

Autorius sako, kad Rusija, „kitaip nei kolonijinės imperijos, plėtėsi žeme, užkariaudama ir prisijungdama pasienio teritorijas“. Taigi postuluojama, kad Rusijos imperija, kuri plėtėsi žeme, o ne jūra, kitaip nei užjūrio žemes užkariavusios Europos valstybės, nebuvo kolonijinė imperija. Rusijos imperinės ekspansijos M. Černikovas kažkodėl nelaiko kolonizacija, siūlydamas manyti, kad kolonizuoti galima tik užjūrio teritorijas.

Taigi postuluojama, kad Rusijos imperija, kuri plėtėsi žeme, o ne jūra, kitaip nei užjūrio žemes užkariavusios Europos valstybės, nebuvo kolonijinė imperija.

Aprašydamas Europos imperializmo baisumus ir žiaurumus, autorius tarsi nemato Rusijos ir visą moraliniu pasmerkimu alsuojančią savo kritiką nukreipia į Napoleono laikų Prancūziją. Šitaip gaivinama carizmo politinė mitologija: gėrį įkūnijanti Rusija išvadavo Europą iš blogį įkūnijusios Prancūzijos.

Maža to, Rusija, anot M. Černikovo, istoriškai buvo Europos gelbėtoja nuo užkariautojų. Ji, autoriaus žodžiais, buvo skydu, apsaugojusiu Europą iš pradžių nuo mongolų, o vėliau – nuo turkų. Tik nedėkingi europiečiai to neįvertino ir 1853–1856 m. Krymo kare kovojo su savo gelbėtojais rusais.

Aprašytas pavyzdys gerai iliustruoja, kaip glaudžiai susipina putiniška ir antiputiniška politinės mitologijos, manipuliuojančios kone identiškomis „rusų pasaulio“ mesianizmui ir imperializmui būdingomis ideologemomis.

Net radikaliai liberalus Rusijos opozicinių mąstytojų pasaulėvaizdis dažnai skinasi kelią į bent jau netiesioginį V. Putino ir „rusų pasaulio“ mitų populiarumo pateisinimą.

Vienas tokių pateisinimų – tai radikali liberalaus pasaulėvaizdžio nuostata, skelbianti, kad tautos ir tautiškumas yra išgalvotas daiktas, neturintis realaus pagrindo žmoguje ir visuomenėje. Būtent tokią nuostatą įkūnija rusų liberalaus politologo Vasilijaus Žarkovo atsakymai į žurnalisto klausimus apie V. Putino Rusijos esmę.

Žurnalistas jo klausia apie tai, kodėl Rusijos visuomenė palaiko V. Putiną. Gerokai sutirštindamas spalvas ir sukarikatūrindamas naratyvą, jis siūlo V. Žarkovui atsakymo variantą apie „vergišką ir paklusnią rusų sielą“, kuri, kaip akivaizdžiai nenorėtų manyti žurnalistas, lemia ir V. Putino palaikymą Rusijoje.

V. Žarkovas puola šaipytis iš tokio paaiškinimo ir sako: „Visos nuorodos į tautos dvasią tėra vokiečių romantizmo atgarsiai. Tai pats pavojingiausias dalykas iš viso to, ką per pastaruosius 300 metų pagimdė Europos kultūra.“

Kitaip tariant, visa tautinių valstybių Europa, kurioje iki šiol gyvename ir kurios atsiradimas neatsiejamas nuo tautiškumo konceptualizavimo, be kita ko, operuojančio ir „tautos dvasią“ atitinkančiomis kategorijomis, yra baisusiausias ir pavojingiausias, anot V. Žarkovo, dalykas. Tarp eilučių skaitome – daug pavojingesnis už Rusijos imperializmą.

Liberalusis rusų politologas savo požiūrio prielaidas atskleidžia išsamiai: „Bet kuri tauta – tai ne reali žmonių bendruomenė, o tik įsivaizduojama. Mes žinome, kad egzistuoja konkretūs kolektyvai – žurnalistų, teatralų. Juose žmonės vieni kitus šiek tiek pažįsta. Jie supranta, kad jų bendruomenę sudaro konkretūs asmenys: Ivanovas, Petrovas, Sidorovas, etc. Bet kurioje tautoje, net mažiausioje, šitai būtų neįmanoma. Kiekviena tauta egzistuoja tik kaip įsivaizduojama bendruomenė. Ir svarbu suvokti, kad tokia bendruomenė atsiranda valstybės pastangomis.“

Sudėliojęs šį vaizdinį, kuriame tiesiog nebelieka rusų tautos kaip subjekto, o lieka tik Ivanovas, Petrovas, ir Sidorovas, kurių niekas nesieja nei su rusų tauta (nes nėra tokio daikto), nei politika ir istorija (juk jie čia niekuo dėti), V. Žarkovas vainikuoja savo išmąstymus tokia įžvalga: „Aš apskritai nesigilinčiau į ankstesnius amžius, Ivano Rūsčiojo ar baudžiavos laikus. Visa tai nutiko seniai – ir nutiko ne mums.“

Du minėti pavyzdžiai įkūnija dvi rusų opozicijos naudojamas Rusijos imperializmo pateisinimo strategijas.

Du minėti pavyzdžiai įkūnija dvi rusų opozicijos naudojamas Rusijos imperializmo pateisinimo strategijas. Viena jų – tai istorijos perrašymas, išgalvojant Rusijai pažangios, „nekolonijinės“ Europos imperijos, vakarietiškos valstybės, gelbėjusios Europą nuo Napoleono Prancūzijos, turkų ir mongolų, vaidmenį.

Kita strategija remiasi nominalistine prieiga, atimančia iš tautos kaip istorinės bendruomenės jos ontologinį turinį. Paprastai kalbant, šiuo požiūriu Rusijos istorija, nacionalinė kultūra ir politinė tradicija apskritai negali paaiškinti, kas yra Rusija ir rusų visuomenė, nes realūs yra tik individai, o ne kuri nors didesnė kolektyvinė ar istorinė visuma.

Maža to, iš M. Žarkovo ir jo bendraminčių nominalistinių prielaidų plaukia išvada, kad rusai negali būti atsakingi už Rusijos veiksmus, nes rusų tautos kaip subjekto tiesiog nėra, tauta – išgalvotas daiktas, o reikalauti politinės atsakomybės, tarkime, už agresiją prieš Ukrainą iš atskirai paimto piliečio Ivanovo ar Sidorovo negalima, nes Sidorovas – ne V. Putinas.

Lygiai taip, vadovaujantis šia strategija, negalima tvirtinti, kad putinizmas puikiai įsipaišo į Rusijos politinę tradiciją, nes tradicija priklauso istoriniam dėmeniui, o tai, kas buvo praeityje, kalbant V. Žarkovo žodžiais, „nutiko seniai ir ne mums“.

Pirmoji strategija mėgina nupiešti Rusijos valstybę kaip gėrio imperiją, dėl nelemtų istorinių aplinkybių vis pasukančią ne tuo keliu. Antroji strategija skelia Rusiją į dvi dalis, palikdama visą jos imperinį blogį istorinių ir kultūrinių visumų – „išgalvotų dalykų“, tokių kaip tauta ir politinė tradicija, skliausteliuose.

Tą dalį, kuri nepatenka į skliaustelius, šios strategijos šalininkų požiūriu, galima laikyti „gerąja“ Rusija. Ji yra visiškai atomizuota, suskaidyta į atskirus individus – Ivanovą, Petrovą, Sidorovą, kurie neturi nieko bendra su Rusijos praeitimi, tautos kolektyvine atsakomybe ir besitęsiančia imperializmo tradicija. Jie yra tarsi „geroji Rusija“ anapus politikos, istorijos ir kultūros.

Abi šios strategijos yra naudojamos Rusijos liberaliųjų opozicionierių, bet, kaip ir V. Putino Rusijos propaganda, tai – melo, gal tik šiek tiek subtilesnio, veidai. Kitoje dalyje apžvelgsime, kaip šie melo veidai net Kremliui pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą sugeba ieškoti ir rasti kaltų ne Rusijoje, o Baltijos šalyse.

Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI amžiaus patirtys, suprasti nesugebėjo ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija bei ko iš jos laukti ateityje. Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.

2023 07 05 10:00
Spausdinti