Populiariausio pasaulyje stalo žaidimo „Monopolis“ idėjos pradininkė Elizabeth Magie siekė parodyti tamsiąją nuosavybės pusę: įtvirtinus teisę jos turėti, turtas laikui bėgant sukaupiamas vienose rankose.
E. Magie klydo. Privačia nuosavybe grįstoje rinkos ekonomikoje turtas yra ne sukaupiamas tiesiog dalijant egzistuojantį plotą lentoje, o kuriamas dirbant, inovuojant, investuojant, didinant produktyvumą ir siūlant prieš tai neegzistavusią, naują vertę kitiems žmonėms. Čia, priešingai nei stalo žaidime, sėkmę garantuoja ne išridentų kauliukų skaičius. „Monopolis“ labiau apibūdina feodalinę, o ne kapitalistinę sistemą. Tačiau jis gali mums pasitarnauti E. Maggie netikėtu būdu – aiškinant klausimus, susijusius su šių dienų pinigų politika ir infliacija.
Sebastiánas Marroquinas, Pablo Escobaro sūnus, prisimindamas vaikystę su žymiuoju tėvu, dokumentiniame filme „Mano tėvo nuodėmės“ dalijasi istorija apie tai, kaip vaikystėje žaisdavo „Monopolį“. Dar gerokai iki žaidimo pradžios mažojo Sebastiáno tėtis arba jo patikėtinis paslėpdavo šūsnį žaidimo pinigų po kilimu arba sofoje ten, kur sėdės baronas. Prasidėjus žaidimui, pinigai jo dalyviams būdavo padalijami pagal taisykles. Žaidimas klostėsi įprastai, išskyrus tai, kad P. Escobaras pinigus vis prarasdavo, bet niekad jų nepritrūkdavo.
Žaidimo turtą P. Escobaras supirkdavo pinigais, kuriuos vaikams nematant traukdavo iš po kilimo. Tačiau įtarimų niekam nekilo. Juk pinigai iš užančio niekuo nesiskyrė nuo tų, kurie dėžutėje buvo nuo pradžios. Nieko nenutuokianti šeima su malonumu priimdavo pokiliminius pinigus, kol pastebėdavo, kad už sukauptą popieriaus kalną tiesiog nebėra ko nusipirkti. O ir pinigų krūvelė nė nemirktelėjus imdavo tirpti, kai tekdavo susimokėti vis didėjančius mokesčius viešbučių prisistačiusiam tėvui.
Kaip „Monopolio“ dėžėje, taip ir rinkoje: jeigu pinigai baigėsi – viskas, jų daugiau neturėtų būti, nes pinigai savo funkcijas atlieka gerai, kai jų kiekis yra ribotas.
Tokiomis žaidimo sąlygomis šansų laimėti prieš dugno neturinčią piniginę nėra. Jausdami, kad kažkas negerai, bet negalėdami paaiškinti, kas, tartume baisiausią frazę vaikystėje „aš su tavimi daugiau nebežaisiu“ ir pakelta galva pasitrauktume nuo stalo.
Tikrame gyvenime, deja, tokio pasirinkimo neturime.
Įsivaizduokite, kad visi rinkoje cirkuliuojantys pinigai atitinka „Monopolio“ dėžutėje esančių pinigų kiekį. Žaidime – pagal jo taisykles, o tikrame gyvenime – dėl moralinių ir teisinių mechanizmų išsitraukti iš užanties naujų banknotų neturime teisės (komercinių bankų vaidmenį kuriant pinigus šį kartą palikime nuošalyje). Kaip „Monopolio“ dėžėje, taip ir rinkoje: jeigu pinigai baigėsi – viskas, jų daugiau neturėtų būti, nes pinigai savo funkcijas atlieka gerai, kai jų kiekis yra ribotas.
Anksčiau pinigų kiekį ribojo fizinė stoka – aukso kiekis (kuris, tiesa, visą laiką augo kam nors atradus naujų klodų, bet ne pernelyg sparčiai, kad staigiai paveiktų į auksą konvertuojamų popierinių pinigų vertę rinkoje). Visgi po Antrojo pasaulinio karo galimybė keisti pinigus į auksą tapo istorija. Aštuntąjį dešimtmetį paskutinės jo atsisakė ir JAV. Šiandien visas pasaulis be išimties gyvena nekonvertuojamų popierinių pinigų amžiuje. Tai reiškia, kad jūsų popierius ar skaičiukas banko sąskaitoje ir tėra popierius arba skaičiukas, o atskirti rinkoje jau buvusių nuo naujai į ją įlietų pinigų, kaip ir „Monopolio“ žaidime, neįmanoma.
Pinigų į rinką šiandien įlieja tie, kurie jų kiekį turėtų riboti – centriniai bankai. Tiesa, jų veiklą apibrėžia teisiniai, procedūriniai mechanizmai. Tačiau laikui bėgant jie tampa vis laisvesni. Tiek laisvesni, kad vieno mygtuko paspaudimu centriniai bankai gali į žaidimą netikėtai įnešti tokį kiekį pinigų, apie kurį net P. Escobaras negalėjo pasvajoti. Štai nuo 2020 m. vasario pinigų kiekį Europos centrinis bankas padidino 27 proc. (2,4 trln. eurų), o Lietuvoje jis išaugo net 42 proc. (11,2 mlrd. eurų).
Šie nauji pinigai nepasiekia visų vienu metu. Pirmiausia jie atitenka valstybės iždo valdytojams ir kai kurių vertybinių popierių, kuriuos superka centriniai bankai, laikytojams, kurie savo poreikius gali patenkinti dar to meto kainomis. Nors vėliau kaip ir „Monopolyje“ jie po truputį pasklinda ir kitiems rinkos dalyviams, šie jau susiduria su dėl padidėjusios paklausos išaugusiomis kainomis ar net prekių, paslaugų ar turto trūkumu. Kitaip tariant, žaidimo sąlygos, daugumai to nenutuokiant, pasikeičia ne jų naudai.
P. Escobaro schema, kurią visi priskiriame piktybiškai gobšaus nusikaltėlio prigimčiai, buvo aiškus „Monopolio“ taisyklių pažeidimas. O centriniai bankai veikia teisiškai, pagal jiems legaliai suteiktą mandatą, jų veiklą vadiname „monetarine politika“. Tačiau tai, kaip dalykus vadiname, jų prigimties ir pasekmių nepakeičia: mus po truputį įsuka žaidimas, kuriame belieka vangiai mesti kauliukus per daug nepuoselėjant vilčių laimėti.
Robertas Bakula yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovas
BEREKLAMOS:
