EltaCiceronas yra pasakęs „Atsargiai veikti yra dar svarbiau, negu išmintingai samprotauti.“ Žvelgiant į šių dienų Lietuvos realijas, reiktų labai rimtai įvertinti numatomus sprendimus dėl Regionų ministerijos steigimo. Pirmiausia prisiminkime, kad tokia ministerija – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų – jau buvo 1994-2000 m. ir ji nepasiteisino, tad ją prijungė prie Vidaus reikalų ministerijos.
Dabartinės idėjos autoriaus teigimu, ministerija rūpintųsi regioninės politikos formavimu, regioninių tarybų ir savivaldos savarankiškumo didinimu bei nacionalinio lygmens koordinavimu tarp ministerijų. Pritariančių šiai idėjai gretos nedidelės: merų entuziazmas dėl ministerijos naudos savivaldai labai menkas, o pagal visuomenės nuomonių apklausas 51,3 proc. mūsų piliečių galvoja, jog tokia ministerija nereikalinga. Vyriausybės nariai daug įtikinančių argumentų šios ministerijos steigimui taip pat neturi arba bent jau viešai nepateikia.
Pasak pareigūnų, atsakingų už Regionų ministerijos atsiradimą iki 2026-ųjų vidurio, naujos ministerijos įsteigimas pareikalaus papildomų biudžeto išlaidų, bet jos esą tebus simbolinės. Tokie teiginiai grindžiami logika, kad dauguma žmonių, kurie eis ten dirbti, ateis iš kitų ministerijų. Tai nebus naujos darbo vietos, tai bus specialistai, kvalifikuoti ekspertai iš tų ministerijų, iš kurių atsakomybės bus išimtas regioninės politikos formavimas ir jis bus sukoncentruotas į naują ministeriją.
Pradinėje stadijoje gal ir taip, bet pasižiūrėkime ilgalaikėje perspektyvoje. 2009 m. tokiais pat argumentais jau buvo grindžiamas Energetikos ministerijos įsteigimas, kuriai specialistai buvo perkelti iš tuometinės Ūkio ministerijos. Ministerija startavo su 44 darbuotojais, kurių dalis atkeliavo iš Ūkio ministerijos, turėjusios 217 darbuotojų. 2017 m. Energetikos ministerijoje jau dirbo 82 darbuotojai, o Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje – 231, šiandien abejose ministerijose darbuotojų būrys yra 98 ir 249. Tad per 15 metų vienos ministerijos padalinimas į dvi darbuotojų skaičių padidino 131 asmeniu, o tai yra dešimtys milijonų eurų . Ar kas nors tiki, kad tokia pat istorija nepasikartos ir su Regionų ministerija, juolab, kad į šią ministeriją ketinama sukelti tam tikras funkcijas net iš 6 ministerijų?
Šios idėjos autorių teigimu, Regionų ministerijos atsiradimas leis geriau valdyti mūsų regionų plėtros pinigus ir fondus. Keistai skamba tokie argumentai, nes dabar struktūrinių lėšų panaudojimas stringa ne dėl savivaldos, o dėl biurokratų kaltės ir vėluojančių ministerijų sprendimų. Ar tą patį biurokratą perkėlus iš vieno pastato į kitą su užrašu „Regionų ministerija“ pagerės jo darbas arba išaugs jo kompetencijos? Vargu bau….
Turime nepamiršti dar vieno labai svarbaus dalyko – po 2027–2028 m. situacija dėl europinių pinigų pasikeis. Struktūrinių lėšų kiekis radikaliai sumažės ir jokia ministerija jų nepadaugins. Nebebus ypatingai ką dalinti ir regionams reikės išmokti patiems užsidirbti pinigus. Todėl, reikia galvoti ne apie Regionų ministerijos steigimą, o keisti Savivaldos įstatymą, kad savivaldybės turėtų daugiau teisių ir galimybių ekonomiškai plėtoti regionus.
Girdime ir kitų gražiai sudėliotų argumentų: Regionų ministerija taps pagrindine nacionalinės regioninės politikos formuotoja, užtikrinanti geresnį vystymąsi, decentralizaciją ir vietos poreikius atitinkančias investicijas. Ar kas nors žino ką nors apie mūsų regioninės politikos kryptis ir tikslus? Kaip tai padarysime ir koks vaidmuo čia tenka pačiai savivaldai?
2017 m. tuometinė Vyriausybės pristatė Baltąją knygą tvariai regionų plėtrai. Tai buvo bandymas sukurti dar vieną regionų reanimavimo receptą. Ar pavyko? Pacientai dar gyvi, bet gyvybės ir jėgų veikti ne visur padaugėjo…. Regionai ir toliau palikti be galių ir resursų veikti. Akivaizdu, kad nepakako tik įvardinti 8 rodiklius ir išsikelti ambicingus tikslus, regionams buvo būtina užtikrinti galimybes veikti savarankiškai ir perduoti jiems sprendimų teisę. Deja, bet regionai ir savivalda savarankiškumo ir galių veikti taip ir negavo. Tikėti, kad virš savivaldos galvų pakabinta nauja ministerija suteiks jiems daugiau savarankiškumo gali tik žolės apsirūkęs optimistas.
Aišku, girdime ir klasikinius argumentus, kad nauja ministerija užtikrins investicijų ir jaunimo pritraukimą į regionus. Ar dar kas nors tiki šiais tuščiais žodžiais? Investicijos ateina ten, kur yra kvalifikuota darbo jėga ir investicijoms palanki mokestinė aplinka. Jau ne vienas tyrimas parodė, kad jaunimas pasirengęs grįžti į regionus, jeigu ten bus kokybiškos medicinos paslaugos, kokybiškos mokyklos ir užklasinė veikla jų vaikams. Ar Regionų ministerija gebės užtikrinti kvalifikuotų mokytojų ir gydytojų pritraukimą į regionus, kai visos Lietuvos mastu mes net nepradedama spręsti šių problemų? Juk regionų gyvastis yra labai glaudžiai susieta su migracijos politika ir demografijos strategija. Ar Regionų ministerija bus atsakinga už šių politikų suformavimą ir įgyvendinimą, kai jau eilė vyriausybių net nedrįsta pradėti kalbėti apie šių klausimų sprendimą iš esmės?
Mes ne naujos ministerijos rėmuose, o aukščiausiu valstybės lygiu turime pagaliau galvoti apie ilgalaikius ir tvarius demografijos ir migracijos sprendimus, nes priešingu atveju regionai yra pasmerkti, kadangi nebus nei kam dirbti, nei kam investuoti. Praėjusią savaitę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai eilinį kartą įjungė mums nerimo signalą – Lietuva susiduria su dideliu demografiniu šoku, nes gyventojai sensta ir jų mažėja. Numatoma, kad iki 2050 m. darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės 30 proc., o pagyvenusių asmenų priklausomybės nuo darbingų asmenų santykis viršys 50 proc. Dėl to didės su visuomenės senėjimu susijusios išlaidos, darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas dar labiau neigiamai įtakos ekonomiką.
Tai ką, mieli mokesčių mokėtojai, kaip ir aišku – mums visiems karo akivaizdoje svarbiausia ir reikalingiausia yra Regionų ministerija. Padidintus mokesčius skirkime ne gynybai, o naujos ministerijos steigimui. Puota maro metu jau užsakyta. Ar pastebėjote, kad visa šį laiką politikai kalba tik kaip didinti mokesčius ir nei vienas iš jų nei karto neužsiminė, kaip bus taupoma, kaip bus optimizuojamos valdymo išlaidos ir mažinamas biurokratinis aparatas? Toks įspūdis, kad valdžios sektorius neturi prisidėti prie gynybos finansavimo. O gal mes kažką praleidome? Gal jie jau taip susioptimizavo, kad jau daugiau nėra,kur spaustis ir jau nėra jokių rezervų, kur taupyti?
Bet, pasirodo, ne mes vieni to nepastebime. To nepastebi ir EBPO ekspertai kovo pabaigoje pristatę 2025 m. Lietuvos ekonominę apžvalgą ir rekomendacijas. Jų teigimu, Lietuvos viešasis sektorius yra didesnis nei bet kurios kitos EBPO valstybės, o jo atlyginimai yra 10 proc. didesni nei privačiame sektoriuje.
Naujoje EBPO ataskaitoje teigiama, kad norint ateityje užtikrinti fiskalinį tvarumą, dabartinė politika turėtų būti orientuota į su visuomenės senėjimu susijusių išlaidų didėjimo problemos sprendimą, siekiant gerinti viešųjų išlaidų efektyvumą, išplėsti mokesčių bazę ir skatinti oficialią ekonominę veiklą. O koks vaidmuo čia tektų Regionų ministerijai?
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas
