Asmeninis archyvasKai pirmą kartą atvykau dirbti į Lietuvą, man reikėjo atsidaryti vietinę banko sąskaitą. Mano biuras buvo Vilniaus senamiestyje, o kadangi banko skyrių galėjau aplankyti tik per pietų pertrauką, pasirinkimas buvo paprastas – tas bankas, kuris dar turėjo skyrių netoliese. Vėliau atėjo COVID-19, kasdienė bankininkystė dar sparčiau persikėlė į internetą, o bankai ėmė dar labiau mažinti išlaidas. Skyrių tinklai traukėsi. Jei gyveni priemiestyje ar mažesniame mieste, šiandien dažnai tenka planuoti kelionę į didmiestį vien tam, kad galėtum gyvai išspręsti vieną ar kitą klausimą.
Noras „pasikalbėti su tikru žmogumi“ nėra vien nostalgija pasaulyje, kuriame vis daugiau sprendimų valdo dirbtinis intelektas. Tai ir praktinis poreikis. Aš valdau kelias mažas įmones skirtinguose sektoriuose, ir jų finansiniai poreikiai nėra vienodi. Vienai įmonei reikėjo patarimo dėl pinigų srautų ir kredito sąlygų. Kitai – pagalbos kasdienėse operacijose ir rizikos valdyme. Mažos ir vidutinės įmonės dažnai vertina greitus, individualius pokalbius su bankais, nes vienas netikėtas vėlavimas, pavėluotas mokėjimas ar sezoninis nuosmukis gali turėti didelį poveikį veiklai. Nuotolinis, standartizuotas aptarnavimas bankams kainuoja pigiau, tačiau jis ne visada atitinka realų smulkiojo verslo veikimo būdą.
Panašias tendencijas matome daugelyje Europos šalių. Komerciniai bankai patiria spaudimą užtikrinti grąžą akcininkams, todėl koncentruojasi į didesnius, pelningesnius klientus ir mažina paslaugas ten, kur pelno maržos yra mažos. Tai nėra moralinė problema – taip veikia akcininkų valdoma verslo logika. Tačiau bėda ta, kad didelėje Europos dalyje, ypač už didmiesčių ribų, bankai vis dar yra pagrindiniai vartai į finansavimą. Kai bankų skyriai uždaromi, ištisos vietovės praranda prieigą prie konsultacijų, kredito santykių ir kasdienių paslaugų, kurios palaiko vietos ekonomikų gyvybingumą.
Europos Sąjunga dažnai kalba apie „integracinį augimą“. Tai nėra vien pagalba patiems skurdžiausiems. Tai – ekonomikos kūrimas, kur galimybės nėra skirtos tik didelėms įmonėms ir dideliems miestams. Jei ištisi miesteliai ir smulkus verslas lieka paraštėse, augimas tampa trapesnis, apipintas nelygybėmis ir lengviau pažeidžiamas.
Būtent todėl mano neseniai atliktas tyrimas apie kooperatinius bankus Lenkijoje yra svarbus. Projektas, finansuotas Nacionalinio mokslo centro (angl. National Science Centre) lėšomis (NCN OPUS 2023/51/B/HS4/01670), apėmė interviu su bankų vadovais, kurie susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir visi kiti: reguliavimu, skaitmenizacija ir konsolidacija. Tačiau daugelis jų sąmoningai renkasi likti įsišakniję miestuose, kuriuose šie bankai buvo įkurti, net ir tuo metu, kai komerciniai bankai traukiasi. Jie toliau skolina vietos įmonėms, glaudžiai dirba su gyventojais ir palaiko ryšius su vietos valdžia.
Čia slypi pagrindinė mintis, kurią verta išsakyti atsargiai: vien tai, kad mieste veikia vietinis bankas, dar nereiškia automatinio klestėjimo. Tačiau vietinio banko buvimas mieste gali palaikyti vietinį ekonominį „ratą“. Gyventojai ir įmonės laiko indėlius vietoje. Bankas dalį šių lėšų gali skolinti vietoje – smulkiajam verslui ir dažnai savivaldybėms, finansuojančioms viešosios infrastruktūros projektus. Ilgainiui tai gali stiprinti vietos atsparumą, ypač regionuose, kuriems sunku pritraukti išorinį kapitalą. Tai nėra uždara „mini žiedinė ekonomika“ ir tai nėra nerizikinga, tačiau tai – apčiuopiamas mechanizmas, kuriuo remiasi daugelis mažų miestų.
Kooperatiniai bankai nėra visuotinis sprendimas. Visame žemyne yra pasitaikę atvejų, kai jie žlugo dėl silpnos rizikos kontrolės ar nepakankamos priežiūros. Artimi bankų ir vietos elitų ryšiai taip pat gali tapti problema – jie gali peraugti į protekcionizmą ar nesveikus interesų ryšius. Todėl atsakymas čia nėra, kad „kooperatiniai bankai geri, komerciniai – blogi“. Esminis dalykas čia – pusiausvyra. Bankų sistema, kuri aptarnauja tik pelningiausius segmentus, palieka spragas, kurios ilgainiui virsta socialinėmis ir ekonominėmis problemomis.
Pelnas, efektyvumas ir rezultatai yra svarbūs. Tačiau taip pat svarbūs pasitikėjimas, tarpusavio pagalba ir bendruomenių stiprinimas. Vis labiau neapibrėžtame pasaulyje klausimas nėra, ar bankininkystė turi būti moderni ir skaitmeninė. Klausimas – ar šio proceso metu leisime ištisiems miestams ir juos palaikančioms įmonėms tapti nematomiems.
Tomas Hashimoto yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas, ekonominės politikos katedros tyrėjas
