IQNaujai išrinktai valdžiai paprastai suteikiama 100 dienų ramybė padirbėti be didesnės kritikos, tačiau rinkimus laimėję socialdemokratai nusprendė tamsią naktį įsibrauti į grėblių sandėlį ir prisirinkti gumbų dar neįsijungus 100 dienų skaitikliui.
Prie to nuoširdžiai prisidėjo visą rinkimų kampaniją melavusi partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Jos melas dėl premjero posto buvo pasitiktas ne tik pasipiktinimu, bet ir su palengvėjimu – retas ne iš pašalpų gyvenantis Lietuvos pilietis matė ją kaip tinkamą tokiam atsakingam postui. Mauras savo darbą atliko, mauras gali grįžti į Briuselį.
Mauras savo darbą atliko, mauras gali grįžti į Briuselį.
Tačiau antra melo serija dėl socialdemokratų koalicijos su „Nemuno aušra“, į kurią entuziastingai įsitraukė ir Sauliaus Skvernelio demokratai, parodo, kad aukštais standartais nepasižymėjusi lietuviška politika degraduoja įspūdingu pagreičiu.
Ir tai toli gražu nėra susiję tik su užsienio partnerių reiškiamu nuogąstavimu, kad į valdžią Lietuvoje ateina antisemitiniais pareiškimais pagarsėjęs veikėjas Remigijus Žemaitaitis ir jo paskubomis sukurtas darinys „Nemuno aušra“. Užsienio partneriai ir iki šiol turėjo priežasčių priekaištauti dėl įvairių žmogaus teisių klausimų, kurių užsispyrusiai nespręsdami Europoje trenkiame nemaloniu rusiško pasaulio tvaiku.
Visa ši koalicijos formavimo istorija sukėlė oksimoronų ir absurdo sūkurį, kuris įtraukia net tik naujosios koalicijos partnerius, bet ir prezidentą Gitaną Nausėdą.
Pro pirštus žiūrėjęs į socialdemokratų flirtą su „Nemuno aušra“ prezidentas staiga suprato, kad būtent jam teks Briuselyje aiškinti, kas per tipas yra R. Žemaitaitis ir kodėl be jo Lietuva negali suformuoti Vyriausybės. Patogų ir ramų gyvenimą vertinančiam G. Nausėdai tai neatrodo maloni perspektyva, ir jis pabandė sukalti bent kažkokius kuoliukus.
Bet ne itin sėkmingai. Ką reiškia prezidento pareiškimas, kad netvirtins nė vieno ministro iš „Nemuno aušros“ partijos? Prieštaravimų labirintu žygiuojame į aklagatvį. Jei partija įtraukiama į koaliciją, būtų logiška, kad ir jos lyderiai, ir kiti stipriausi asmenys gautų atsakingas pareigas. Kodėl vis turime ieškoti ministrų legionierių, kurie savo tolesnės karjeros net nesieja su politika ir ministro postas tėra graži gyvenimo aprašymo eilutė, nuotykis, avantiūra ar interesas? Turime pavyzdžių, kurie pristatomi kaip labai sėkmingi. Bet jie tokie nėra, jei gerai pasigilinsite. Pagaliau kuris savo srities profesionalas puls atstovauti Vyriausybėje „Nemuno aušrai“?
G. Nausėda iš karto po Seimo rinkimų jau galėjo prevenciškai užkirsti kelią R. Žemaitaičiui į koaliciją, nubrėžęs raudoną liniją, o ne postringavęs, kad šis liežuvio nelaikantis chamas gali pasikeisti. Ar neturime kuo užsiimti, ar nėra svarbių reikalų, kad jau antrą mėnesį užsiimame R. Žemaitaičio kliedesių analize? Ir tai vis tęsis, nes R. Žemaitaičio liežuvis dirba greičiau nei smegenys. O tai reiškia užprogramuotus skandalus ir nuolatinę riziką Seimo daugumos ir Vyriausybės stabilumui.
Ir, žinoma, kyla klausimas, kam, visai tai įvertinus, tokios koalicijos reikia? Pagrindiniams jos formuotojams Gintautui Paluckui, S. Skverneliui ir kol kas pačiam R. Žemaitaičiui.
Pradėkime nuo pastarojo. Jam buvimas koalicijoje leidžia ilgiau išlaikyti atsitiktinių žmonių ir politinių klajoklių sambūrį, kurio partija pavadinti neapsiverčia liežuvis. Valdžios kvapas ir Agnės Širinskienės botagas jiems bent kurį laiką neleis dairytis į „Nemuno aušros“ gardo vartus.
Valdžios kvapas ir Agnės Širinskienės botagas jiems bent kurį laiką neleis dairytis į „Nemuno aušros“ gardo vartus.
Bet kartu tai Gintauto Palucko ir S. Skvernelio planas nutaikius progą „Nemuno aušrą“ tiesiog pasidalinti. Apsvaigintus mažesnės ar didesnės valdžios tai bus padaryti lengviau ir urmu, o pakeliui dar prigriebti Igną Vėgėlę ir vieną kitą lenką ar valstietį.
Planas gal ir geras, nors ir nelabai gudrus. Ir kaina už G. Palucko ir S. Skvernelio intrigas kiek didoka. Bet ją sumokėsime mes, ne S. Skvernelis ir ne G. Paluckas.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
