Asmeninis archyvasPinigai yra vienas seniausių ir svarbiausių žmonijos išradimų. Per 5 tūkst. metų jie nužengė ilgą kelią nuo moliuskų kriauklių, molio lentelių, sidabrinių monetų iki banknotų bei skaičių bankų sąskaitose ir jį tęsia ieškodami savo naujos vietos bei vaidmens skaitmeninėje erdvėje.
Pinigus galima prakeikti dėl daugybės individų ar žmonių grupių nelaimių, juos galima šlovinti dėl progreso bet kurioje gyvenimo srityje. Pinigai gali būti ir tikslas, ir priemonė kitiems tikslams pasiekti.
Pinigai yra daugiaveidžiai ir, be daugybės kitų ypatybių, jie yra puikus mato vienetas mūsų, kaip visuomenės, pažangai ir piliečiams turinčios dirbti valdžios efektyvumui pamatuoti.
Vertinant pinigais, tiksliau – vidutinėmis pajamomis, Lietuva per porą pastarųjų dešimtmečių sprinto greičiu įveikė maratoną – 2004 m. pradžioje vidutinis atlyginimas buvo 332 eurai prieš mokesčius, o 2023 m. peržengė 2 tūkst. eurų ribą. Pagal šį rodiklį iš dešimties 2004-aisiais prie ES prisijungusių valstybių Lietuva yra trečia po Slovėnijos ir Kipro. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra beveik keturis kartus didesnis nei Baltarusijoje ir daugiau nei tris sykius negu Rusijoje. Aplenkta Graikija ir Portugalija, priartėta prie Italijos ir Ispanijos.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tačiau tuo geros naujienos ir baigiasi. Pagal pajamas į rankas iš 2004-ųjų ES naujokių esame tik šešti ir į priekį, be Slovėnijos ir Kipro, dar praleidžiame Estiją, Čekiją ir Maltą. Dėl to reikia kaltinti didesnius darbo mokesčius ir visų valdžių užsispyrimą nesuvokti, kad didelio pyrago ketvurtadalis yra daugiau nei mažo trečdalis, kurį ir dalija politikai.
Lietuvos gyventojų pajamos, palyginti su pažangiausiomis Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybėmis, vis dar skiriasi dvigubai ir daugiau. Galima guostis didesne euro perkamąja galia Vilniuje nei Stokholme ar Berlyne, tačiau ir šie raminamieji netrukus nustos veikę, nes yra grįsti pigesnėmis viešosiomis paslaugomis, kurių kokybė tokia prasta (ypač švietimo ir sveikatos apsaugos), kad vis daugiau tai išgalinčių šias paslaugas perka privačiai.
Esame taške, kai paaiškės, ar galime judėti toliau ir kurdami didesnę pridėtinę vertę vytis likusią Europą, ar įstrigsime vidutinių pajamų spąstuose.
Esame taške, kai paaiškės, ar galime judėti toliau ir kurdami didesnę pridėtinę vertę vytis likusią Europą, ar įstrigsime vidutinių pajamų spąstuose ir spartų atlyginimų kilimą pakeis ilgametė stagnacija, geriausiu atveju atkartojanti infliacijos kreivę.
Šiame IQ numeryje nagrinėjame gyventojų pajamas Lietuvos savivaldybėse, sluoksnis po sluoksnio atidengdami atrinktų regionų ekonominę struktūrą, kuri išryškina vienų raumenis ir apnuogina kitų gėdą.
Išvada daugiau nei akivaizdi – jei regione didžiausi darbdaviai yra mokyklos, ligoninė, savivaldybės administracija ir policijos komisariatas, gerovės čia nereikėtų net sapnuoti, nepaisant visų spalvų Lietuvos politikų polinkio atimti iš daugiau dirbančių (dideli darbo mokesčiai) ir turinčių (galiojantis ir siūlytas nekilnojamojo turto mokestis). Ir priešingai, viena kita stambi sėkminga įmonė savivaldybėje ne tik įpučia gyvybės, bet ir keičia viso regiono mentalitetą – vietos darbo rinkoje apdovanojama už sugebėjimus ir iniciatyvą, o ne lojalumą ilgamečiam merui ir valdančiai partijai.
Būtent savivaldybių lygmeniu išryškėja mentaliteto ekstremumai. Pažangiausiose ryškus savivaldos ir verslo bendradarbiavimas, pasitikėjimas ir pagarba, atsilikusiose – verkšlenimas dėl nuolat šviečiančio biudžeto dugno. Proverslininkiško požiūrio deficitas itin ryškus ir nacionalinės valdžios viršūnėje. Ypač tragikomiškas vaizdas prezidentūroje. Nuo pašalpomis apramstytos gerovės valstybės idėjos pereita prie aršios retorikos už vadinamąją tradicinę šeimą. Taip vengriška ir rusiška, kai vis didesnes ekonomikos problemas nekompetentingi vadovai maskuoja iš liberalios Europos neva sėlinančiomis grėsmėmis.
Tad kyla klausimas, kodėl politikos darbotvarkėje dominuoja pašalpų, paramos ir perskirstymo, o ne didesnės vertės kūrimo motyvas? Dėl stereotipų ir inercijos, nes skaičiai rodo ką kita. Dešimtyje pagal gyventojų pajamas pirmaujančių savivaldybių yra beveik 930 tūkst. darbuotojų. Dešimtyje po jų – dar beveik 100 tūkst. O dešimtyje prasčiausių – vos 46 tūkst. Taip, savivaldybės margos ir jose taip pat egzistuoja atlyginimų žirklės ir visi socialiniai sluoksniai, bet auditorijos dydžio skirtumas toks akivaizdus, kad tema, kaip efektyviai ir išradingai naudojami žmonių uždirbti pinigai, nusipelno savo vietos. Diskusiją būtų galima pradėti nuo klausimo, kodėl protestuoja mokytojai, medikai ir teisėsaugos pareigūnai, bet ne IT specialistai, gamyklų ar prekybos centrų darbuotojai? Kol kas palikime jį retorinį.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
BEREKLAMOS:
