Asmeninis archyvasLapkritis prasidės nuo svarbiausio šiais metais įvykio pasaulyje – 5 d. vyks JAV prezidento rinkimai, kurie nulems ne vienus ateinančius metus. Abu variantai – tiek demokratė Kamala Harris, tiek respublikonas Donaldas Trumpas – nieko per daug gero nežada Europai.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tai ne išimtis, o jau tampa tradicija: pastaruosius daugiau nei du dešimtmečius Baltuosius rūmus užėmę JAV vadovai daugiau kėlė galvos skausmo, nei nusipelnė Senajam žemynui. George’as Bushas jaunesnysis įvėlė JAV ir kartu sąjungininkus į nesibaigiančius karus Artimuosiuose Rytuose, kurie paskatino antivakarietiškas nuotaikas ir terorizmo bangą Europoje. Tiesa, jam vadovaujant Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, tapo NATO narėmis ir tai užtikrino jų saugumą, tačiau nesugebėjimas perlaužti tų pačių senųjų europiečių dėl Ukrainos ir Sakartvelo narystės Aljanse nulėmė du karus ir leido išvešėti Rusijos imperializmui, kurį dabar bando užkardyti ukrainiečiai.
Po jo dvi kadencijas ėjęs Barackas Obama Europoje buvo sutinkamas kaip žvaigždė, tačiau realiai labiausiai prisidėjo prie Senojo žemyno saugumo ir JAV vaidmens kaip teise grįstos pasaulio tvarkos, garanto susilpnėjimo. Krymo aneksija, leidimas net Sirijos diktatoriui peržengi raudonąsias linijas įtvirtino antivakarietiškų autoritarinių režimų galvose mintį, kad JAV ir Vakarai yra silpni.
Po B. Obamos praūžė Donaldo Trumpo uraganas, kuris šokiravo ne tik Europą, bet ir likusį pasaulį. Jo „nenuspėjama lyderystė“ nulėmė, kad juokauti su juo nedrįso nei kiti Vakarų lyderiai, nei diktatoriai.
Nenuostabu, kad po D. Trumpo senasis gerasis „miegantis“ Joe Bidenas Europoje pasitiktas kaip gelbėtojas. Bet B. Obamos aplinka apsistačiusį ar net jos valdomą J. Bideną su ciniška šypsena sveikino ir autoritarai: staigus ir nesėkmingas JAV pasitraukimas iš Afganistano ir valdžios atidavimas talibams, nesugebėjimas užkirsti kelio Rusijos visa apimančiai invazijai į Ukrainą bei baimės pilnos akys po jos patvirtino jų prognozes dėl „miegančio“ Joe.
Senasis žemynas turi prisiimti atsakomybę už save ir pamiršti viltis, kad viskas sugrįš į „savo vėžes“: nieko nekainuojanti gynyba, nes tai užtikrino JAV, pigūs ištekliai iš Rusijos ir didžiulė Kinijos rinka.
Dabar amerikiečiai išsirinks arba J. Bideno viceprezidentę K. Harris, arba „piktą ir įsiutusį“ D. Trumpą. Bet kas, tik ne D. Trumpas – tokios nuotaikos vėl sugrįžo į Briuselį, kuris nemėgsta permainų ir su siaubu atsimena ankstesnius ketverius metus grasinimais, įžeidimais lydėtos „nenuspėjamos lyderystės“.
Vakarų Europai daug labiau prie širdies, jei bus tęsiama J. Bideno užsienio politika – netobula, bet suprantama, nuspėjama. Nors dėl K. Harris kompetencijų užsienio politikoje (kaip ir kitose srityse) kyla daug klausimų, visa esmė – kas sudarys jos administraciją, artimiausių žmonių ratą. Kol kas atrodo, kad didelių pokyčių nenutiks, ir net jei tokio „putinferšteinerio“ J. Bideno patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Jacke’o Sullivano neliks Baltuosiuose rūmuose, jį turėtų pakeisti iš tos pačios šutvės kilę įpėdiniai, kurie, tikėtina, toliau kalbės apie eskalacijos su Rusija vengimą, Vladimiro Putino raudonąsias linijas ir lašins Ukrainai paramą su pipete. Taip pat tikėtina, kad ir pačiai Europai, ypač rytinei jos daliai, K. Harris darbotvarkėje bus skirta mažiau laiko ir supratimo, kaip tai buvo B. Obamos laikais.
Tiesa, šį kartą Briuselis nėra toks optimistiškas dėl D. Trumpo pralaimėjimo ir imasi įvairių, nors ir sunkiai išjudančių iniciatyvų – nuo gynybos finansavimo didinimo iki Europos autonomijos idėjų.
*****susije*****
Vis dėlto, jei D. Trumpas laimi JAV prezidento rinkimus, tuomet problemų tarp transatlantinių sąjungininkų vis tiek nepavyks išvengti: nuo muitų, didžiųjų technologijų gigantų reguliavimo, santykio su Kinija ar tolesnės paramos Ukrainai. Bet ir vėlgi daug kas priklausys nuo D. Trumpo administracijos. Taip, vienas jo rėmėjų flangas su galimu viceprezidentu Jamesu Davidu Vance’u priešaky aktyviai pasisako už paramos Ukrainai nutraukimą ir karo palikimą vienai Europai. Tačiau yra ir kita jo rėmėjų grupė, dalis kurių – iš jo buvusios administracijos. Ji įžvelgia Ukrainos pralaimėjimo grėsmę JAV galiai ir neigiamą įtaką visai pasaulio tvarkai. Būtent jie praėjusią D. Trumpo kadenciją sugebėjo suvaldyti jo „nenuspėjamą lyderystę“ ir už tai nusipelno medalio. Galbūt šį kartą vėl tai pavyks, o gal ir ne.
Bet kuriuo atveju Europa turi suvokti, kad tai amerikiečių pasirinkimas ir kad gero varianto jai nėra. Todėl Senasis žemynas turi prisiimti atsakomybę už save ir pamiršti viltis, kad viskas sugrįš į „savo vėžes“: nieko nekainuojanti gynyba, nes tai užtikrino JAV, pigūs ištekliai iš Rusijos ir didžiulė Kinijos rinka. Visa tai garantavo Europos gerovę, bet geri laikai baigėsi, ir JAV prezidento rinkimai tai tik patvirtins.
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
