Asmeninis archyvasPradėdamas prezidento rinkimų kampaniją Gitanas Nausėda pasirinko tektoninių lūžių metaforą ir išskyrė net penkis, kurie esą įvyko jo pirmosios kadencijos metais ir kurie neva lems šalies raidą ateityje.
Prezidentas smarkiai sutirštino spalvas. Atskirties mažinimas, dėmesys pensininkams ir neįgaliesiems, daugiau pinigų krašto gynybai yra vakarietiškos valstybės higiena, adekvatus geopolitinės padėties vertinimas, elementarūs veiksmai, o ne žemės drebėjimą sukeliantys gigantiški darbai, už kuriuos nuopelnus nevisiškai pelnytai bando pasisavinti G. Nausėda.
Jei reikėtų ieškoti tektoninių lūžių kad ir pirmojoje G. Nausėdos kadencijoje, tai būtų įspūdinga imigracija į Lietuvą, kilusi po 2020-ųjų neramumų Minske ir 2022-ųjų Rusijos invazijos į Ukrainą. Per pastaruosius tris dešimtmečius milijono gyventojų netekusi Lietuva staiga ūgtelėjo kone dešimtadaliu.
Karas Ukrainoje, žinoma, ne priežastis džiaugtis padidėjusiu gyventojų skaičiumi, tačiau tai, kad dešimtys tūkstančių baltarusių, rusų ir ukrainiečių liko mūsų šalyje, o ne patraukė tolyn į Vakarus, rodo kitą mūsų laimėjimą – jei dar ne visa Lietuva, tai Vilnius ir iš dalies kiti didmiesčiai tapo traukos centrais, kur galima dirbti, užsidirbti ir oriai be baimės gyventi laisvoje šalyje. Kiek daug tautinių niurgzlių nesugeba pamatyti šių galimybių ir jomis pasinaudoti.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Ekonomistams dar teks įvertinti, kokią realią naudą Lietuvos ekonomikai suteikė atvykėlių banga, tačiau ir be skaičių ji matoma plika akimi – imigrantai užpildė tuščias darbo vietas, kūrė naujas, didino vartojimą ir kiek pakaitino nekilnojamojo turto rinką. Ačiū jiems, kad ant recesijos ribos balansuojanti šalies ekonomika nenugrimzdo į gilesnę duobę.
Bet nebūna šventės, kurios nesitaikytų kas nors sugadinti. Valstybės saugumo departamento vadovui Dariui Jauniškiui padejavus apie suaktyvėjusią Baltarusijos KGB veiklą Lietuvoje ėmė stiprėti motyvas, kad visi atvykėliai yra kone žalieji žmogeliukai, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui. Dešiniame politikos spektre iš karto pasipylė siūlymai drausti baltarusiams prašyti leidimo gyventi Lietuvoje.
Vilnius ir iš dalies kiti didmiesčiai tapo traukos centrais, kur galima dirbti, užsidirbti ir oriai be baimės gyventi laisvoje šalyje. Kiek daug tautinių niurgzlių nesugeba to pamatyti.
Tai klaidingas ir siaubingas požiūris. Nėra žmogaus – nėra problemos. Geriau šimtas nekaltų kalėjime nei vienas kaltas – laisvėje. Šie iš Stalino represijų epochos atkeliavę posakiai nori nenori išnyra į paviršių matant, kaip keliamas draudimų vėzdas. Jie per stiprūs? Galbūt. Tuomet puikiai tinka kitas, apibūdinantis piliečiams turinčio dirbti biurokrato požiūrį: „Geras mano darbas, tik žmonės trukdo.“ Kad ir kaip žiūrėsi, tai atspindi Rusijos, Baltarusijos ir kitų režimų požiūrį veikti prieš individą ir jį aukoti siekiant išplautų bei miglotų kolektyvinių interesų. Tai – esminė riba, skirianti Rytų ir Vakarų politines kultūras, bet Lietuvoje vis dar mindžikuojama kažkur tarp jų.
Nesąžiningas yra ir argumentas, kad ekonominių ir (o, siaube!) verslo interesų negalima iškelti aukščiau nacionalinio saugumo. Ydingas mąstymas ekonominius interesus priešpriešinti nacionaliniam saugumui. Čia reikia dėti lygybės ženklą, nes sėkminga ekonomika – tai didesnės gyventojų pajamos, daugiau mokesčių ir daugiau pinigų tiems patiems saugumo interesams užtikrinti. Mažiau pinigų – blogesnės viešosios paslaugos, daugiau nusivylusių piliečių. Šios elementarios logikos grandinės vis dar trūkinėja kai kurių politikų ir veikėjų galvose.
Daug didesnė problema yra negebėjimas veikti ir priimti iš tiesų reikalingų sprendimų. Pristabdysime baltarusių ir rusų srautą ar ne, integracijos mechanizmai jau turėtų suktis visu greičiu, bet Lietuvoje štilis. Pralenkė net latviai su estais, kurie pradėjo rusakalbių mokyklų uždarymo procesą, kad artimiausiu metu visi mokytųsi valstybinėmis kalbomis. Lietuvoje, kur integracijos problemos niekada nebuvo tokios aštrios, galbūt buvo tikimasi, kad lenkų ir rusų mokyklos sunyks savaime, tačiau joms gyvybės įpūtė nauji atvykėliai. Tai, kad vaikai mokosi gimtąją kalbą, nėra problema, turime tai užtikrinti ne tik lenkams ar rusams. Blogai tai, kad mokydamiesi tik gimtąja kalba dėl prastos švietimo kokybės tampa antrarūšiais piliečiais. Apgailėtini Šalčininkų rajono ekonominiai rodikliai, kuriuos aptarėme praėjusiame IQ numeryje, yra tik dar vienas to įrodymas.
Blogiausia, ką galima padaryti, tai dirbtinai keliamą priešpriešą atvykėliams paversti rinkimų, kurių 2024-aisiais netrūks, batalijų tema. Populistai to imsis. Yra didelė rizika, kad nei prezidentas, nei pagrindinės partijos tam itin nesipriešins.
Tikslas turėtų būti priešingas. Įtraukti, parodyti demokratinės šalies pranašumus, ginti atvykėlių teises būtų didžiausia investicija į Lietuvos ir ateities Baltarusijos (Rusijos, Ukrainos) santykius. Gal ji atrodo tolima, bet tik taip ją galime kuo greičiau priartinti. O čia tai būtų tektoninis lūžis.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
