Asmeninis archyvasNuo 1999 m., kai buvo sukurtas euras, iki 2023-iųjų pabaigos kainos išaugo daugiau nei 68 proc. Jei skaičiuotume, kiek per visą euro zonos gyvavimo istoriją kasmet vidutiniškai augo kainos, gautume 2,7 proc. Tai – gerokai daugiau, negu numato Europos Centrinio Banko (ECB) išsikeltas tikslas palaikyti 2 proc. metinę infliaciją ir taip užtikrinti „kainų stabilumą“.
Nenuostabu – euro zonos infliacijos paveikslą smarkiai pakeitė popandeminis kainų šuolis. Nuo 2020 m. kovo, kai daugelį šalių sukaustė karantino ribojimai, iki dabar suderintas vartotojų kainų indeksas išaugo 18 proc. Daugelis ekonomistų kartoja, kad, nepaisant neigiamų palūkanų ir nuolat didinto pinigų kiekio, ECB iki pandemijos laikotarpio niekaip nepavykdavo užauginti infliacijos iki siekiamo lygio. Tačiau per pandemiją vykdytos ekonomikos skatinimo priemonės buvo penkiskart didesnės negu kada nors prieš tai, o ECB vykdyta pinigų politika reikšmingai pakeitė istorinį euro zonos infliacijos vaizdą. Prie neigiamų palūkanų pridėjęs 1,85 trln. eurų vertės pandeminę turto supirkinėjimo programą, ECB pinigų kiekį išaugino 25 proc.
Tad, jeigu pinigų politikos formuotojai sau keltų uždavinį, kad 2 proc. metinė infliacija turėtų būti pasiekta ne „vidutiniu laikotarpiu“, o vertinant visą euro zonos gyvavimo istoriją, ECB turėtų užtikrinti, kad bendras kainų lygis visiškai neaugtų kone dešimtmetį – iki pat 2033 m.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Vienas svarbiausių veiksnių, kodėl nuosekliai laikytis 2 proc. metinės infliacijos tikslo nėra taip paprasta, susijęs su neaiškiomis sąvokų apibrėžtimis. Siekis „išlaikyti kainų stabilumą“ Europos centrinių bankų sistemai (ECSB) pavestas svarbiausiuose ES formavusiuose dokumentuose. Vis dėlto nei 1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis, nei ECSB Statutas nepateikė kiekybinių ar kokybinių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar kainos iš tiesų išliko stabilios.
Dar prieš sukuriant eurą buvo nuspręsta, kad „kainų stabilumu“ bus laikomas „mažesnis nei 2 proc. metinis Suderinto vartotojų kainų indekso augimas“, ir kartu pabrėžta, jog aukščiausia galima infliacijos augimo riba turėtų būti pasiekta „vidutiniu laikotarpiu“. 2003 m. ši apibrėžtis papildyta numatant, kad SVKI augimas turi būti ne tik žemesnis, bet ir „artimas“ 2 proc.
Nors ECB turi išsikėlęs labai aiškų kiekybinį rodiklį, pinigų politikos formuotojai visada gali sakyti, kad „vidutinis laikotarpis“ dar nepraėjo, todėl aukšta infliacija nėra problema.
2021 m. kainų stabilumo samprata dar kartą papildyta numatant, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija nei viršytų, nei būtų žemesnė už 2 proc. ribą. Tai iš esmės reiškia, kad ECB nepageidaujamu reiškiniu laiko ne tik aukštą infliaciją, bet ir jai priešingą procesą – defliaciją.
Tačiau pagrindinė problema euro zonos kainų stabilumui kyla ne dėl kriterijų trūkumo, o dėl to, kad tikslai keliami neapibrėžtu laikotarpiu. 2 proc. metinės infliacijos tikslas yra suprantamas ir aiškus, tačiau jo siekiama „vidutiniu laikotarpiu“, kuris nėra aprašytas jokiame dokumente.
Toks „lankstumas“, pasak ECB, leidžia taikyti tinkamas monetarines priemones, atsižvelgiant į nuolat besikeičiančias aplinkybes ir ekonominius šokus. Tai, kad jų išsikeltas tikslas yra kintantis, patvirtina ir ECB vadovybės teiginiai. „Vidutinio laikotarpio“ trukmė, kuri yra neatskiriama kainų stabilumo apibrėžties dalis, laikui bėgant gali keistis“, – dar 2020 m. vasarį yra teigusi šios institucijos vykdomosios valdybos narė Isabel Schnabel, kuri kartu papildė, kad šios sąvokos trukmė priklauso nuo „įvairių veiksnių“.
Taigi, nors ECB turi išsikėlęs labai aiškų kiekybinį rodiklį, pinigų politikos formuotojai visada gali sakyti, kad „vidutinis laikotarpis“ dar nepraėjo, todėl aukšta infliacija nėra problema. Taip ir įvyko pandemijos laikotarpiu, kainoms pradėjus sparčiai augti.
Žinoma, pinigų politika veikia vėluodama – priimtų sprendimų pasekmės į paviršių iškyla tik praėjus tam tikram laikui. Toks neapibrėžtas laikotarpis, kurį įvardija pinigų politikos formuotojai, prie to taip pat prisideda – veiksmų imamasi vėliau, negu galbūt reikėjo.
Kita vertus, siekis išlaikyti kainų stabilumą kelia problemų. Nėra taip, kad atspausdinus daugiau pinigų kainos padidėtų jau kitą dieną. Žmonės su pinigais elgiasi skirtingai: vieni iš karto išleidžia, kiti atideda, treti investuoja ir pan. Dėl to pinigų spausdinimo efektas jaučiamas ne iš karto. Jam kilus, reaguojama irgi ne iš karto, nes tai dar esą nepasireiškė „vidutiniu laikotarpiu“. Taip nutiko 2021 m. liepą, kai infliacija perkopė 2 proc. tikslinį lygį, veiksmų imtasi ir palūkanos kelti pradėtos tik po metų.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
