Arnas BalčiūnasEuropa nėra ir negali būti įdomi Donaldui Trumpui. Ekonominiu atžvilgiu ji negali pasiūlyti nieko svarbaus, technologiniu atžvilgiu yra graudžiai atsilikusi. Australijos strateginės politikos instituto duomenimis, iš 64 kritinių technologijų sričių Europa lyderiauja dviejose. Nepasakysiu nieko, kas nebūtų pasakyta Mario Draghi ataskaitoje, tačiau reikėtų atsikvošėti – mus išmetė iš namų, ir tai piktina, bet gulėti už vartų ir bėdoti neproduktyvu.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Aš net šiek tiek užjaučiu D. Trumpą ir jo administraciją – jie 99 būdais bandė pasakyti Europai, kad atsikabintų, nežinau, kaip tai reikėtų padaryti dar aiškiau. D. Trumpo administracijai reikėjo šiek tiek laiko, jog pakeistų vidinį naratyvą ir įtikintų savo piliečius, kad Europai neverta skirti dėmesio, tačiau pradžioje išsakytas mandagumo frazes Europos lyderiai priėmė kaip rimtus ketinimus spręsti jų problemas už juos pačius.
Dabar D. Trumpui Ukrainos nebereikia net kaip šalutinės temos, ji kelia tik problemas. Nereikia jos ir niekam kitam. Tarptautiniai santykiai, naujausios „Gallup“ apklausos duomenimis, nepatenka net į pirmą dešimtuką klausimų, šiuo metu labiausiai rūpinčių amerikiečiams. Kam teptis rankas situacijoje be išeities, kai problemos kyla šalies viduje – pirmą kartą po COVID-19 pandemijos pabaigos didžiausia problema amerikiečiai mato ne ekonomiką, bet esamą šalies valdžią.
Tai reiškia, kad planai pirmiausia bus nukreipti į šalies vidų – netrukus pasirodysianti naujoji JAV gynybos strategija taps to įrodymu. Ekspertai kalba, kad joje bus aiškiai išskirti strateginiai JAV prioritetai. Pirmu numeriu bus įvardytos pačios JAV ir Vakarų pusrutulis, antru – Kinija. Reikia manyti, kad Europa gali tapti trečiu prioritetu, bet kol kas po pirmų dviejų dažniausiai vartojamas terminas and so on neturėtų įkvėpti daug pasitikėjimo Europos sostinėse, o ypač nuo JAV stipriai priklausomose šalyse, pavyzdžiui, Lietuvoje. Gynybos strategija turėtų būti kiek mažiau pseudointelektualių nesąmonių turintis dokumentas nei gruodžio pradžioje pasirodžiusi Nacionalinė saugumo strategija, bet nieko gero tikėtis neverta.
Gynybos strategija, ilgą laiką apibrėžusi JAV tarptautinius įsipareigojimus, sukasi į vidų.
2026-aisiais vyks vidurio kadencijos rinkimai, po kurių pasikeis trečdalis JAV Senato ir visi Atstovų Rūmų nariai. Keisis ir 39 gubernatoriai, tad sėkmingas demokratų pasirodymas greičiausiai ves prie dar didesnio susitelkimo į šalies vidų. Kalbėdamas apie gynybos strategiją, D. Trumpas sakė, kad „radikalių leftistų“ valdomų miestų sutvarkymas „taip pat yra karas“. Jei „radikalių leftistų“ daugės, šalies viduje reikės kariauti daugiau karų. Gynybos strategija, ilgą laiką apibrėžusi JAV tarptautinius įsipareigojimus, sukasi į vidų.
Nors apsisaugoti nuo karų JAV prezidentas bando iš anksto įspėdamas, kad rinkimus bus bandoma „pavogti“, sunku tikėtis, kad prevencija bus sėkminga. D. Trumpo sąjungininkė Cleta Mitchell tam net pasiūlė sprendimą – paskelbus nepaprastąją padėtį dėl potencialaus pavojaus šalies suverenumui būtų galima apeiti kliūtis, kurias sukuria JAV konstitucinė sąranga, tačiau akivaizdu, kad tai reikalaus didžiulių išteklių. Net jei rinkimai įvyks daugmaž normaliai, JAV ne tik 2026-aisiais, bet ir keletą artimiausių metų spręs savas problemas.
Kitaip tariant, darbotvarkė užimta, gynybos linijos perkeltos į šalies vidų, o užsimanius išeiti už tvoros Nicolás Maduro šiuo metu atrodo kaip gerokai patogesnis taikinys nei Vladimiras Putinas. Ką tada daryti Europai ir ką tada daryti Lietuvai?
Įkūrus NATO nusistovėjęs saugumo modelis, kai JAV pridengia Europos vidaus problemas, buvo labai patogus, bet jis baigia galioti. Apdangalas jau dabar skylėtas, ir nors pačių europiečių mintys krypsta teisinga linkme, energijos ir politinio kapitalo pokyčiams nelabai yra. Iki galutinio subyrėjimo reikia priimti sprendimus, kitaip Europa liks and so on žemynu.
*****susije*****
Turiu galvoje ne M. Draghi ataskaitą – joje ir taip rekomenduojami gana konkretūs žingsniai, kaip reikėtų skatinti Europos konkurencingumą. Esminiai yra Europos tapatumo klausimai. Strateginė autonomija reikalauja žinoti, kas esi, žinoti, kur nori eiti, ir tik tuomet galima svarstyti apie kelią, kurį pasirinkti. Europa nežino, kas yra, nes bijo pasakyti, kas ja nėra.
Prisiėmę orbanų ir ficų, leidę skleistis alternatyvoms ir nacionaliniams frontams pastatėme save į kampą. Iš kur dabar žinoti, kur mums eiti? Galima paklausti Viktoro Orbáno. Jis, matyt, pasiūlys rusiško karinio laivo kelią. Viliuosi, kad toks pasiūlymas vis dėlto neįtikins Berlyno ir Paryžiaus.
Vilnius irgi yra pavojuje, tačiau, skirtingai nei Vakarų sostinėse, pas mus skirtis tarp Europos ir ne Europos labai aiškiai matyti. Tereikia pakeisti toną. Žinau, kad visą laiką kartojom didesniems teisingus dalykus, žinau, kad neklausė, bet Naujieji metai yra puikus laikas nubrėžti linijai. Nustokim moralizuoti, iš naujo susitarkim su Latvija ir Estija, tada su Šiaurės šalimis and so on.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
