Asmeninis archyvasDėl į Lietuvos oro erdvę įskridusio drono ir ne pratybų formatu gauto saugos įspėjimo, daug žmonių turbūt pirmą kartą sau uždavė klausimą: o tai kur yra ta mano priedanga? Klausimas vertas dėmesio, bet dar vertingiau prisiminti, ko patys nepadarėme, kad saugumo aplink mus būtų daugiau.
Net jei gyvenate naujutėlaitės statybos daugiabutyje, atsakymas dėl „jūsų priedangos“ gali būti labai nemalonus – jos ten nėra. Reikalavimai priedangoms Lietuvoje realiai atsirado tik 2024 m. Dalis šiandien statomų NT projektų buvo suprojektuoti gerokai anksčiau, leidimai išduoti senoje reguliavimo realybėje, todėl net visiškai naujame daugiabutyje priedangos gali ir nebūti. Be to, pagal naują reglamentą, priedangos privalomos visuomeniniuose pastatuose, o daugiabučiuose – tik jei jis ne žemesnis kaip 5 aukštų. Mažaaukštės statybos gerbėjai visai neturi kam pasiskųsti. Aišku, slėptuvei gali būti pritaikoma požeminė parkavimo aikštelė, bet yra savų niuansų – realios nelaimės atveju ji gali virsti „broliškuoju kapu“.
NT vystytojai čia irgi nevaidina Kalėdų senelio – jei reglamentas nereikalavo papildomų sprendimų slėptuvei, rinka jų savo iniciatyva masiškai ir nediegė.
Netikėtumų šiandien sulaukė ir neseniai veiklą pradėję verslo centrų nuomininkai. Pavyzdžiui, pastate, kuris talpina apie 2 000 žmonių, priedanga pritaikyta 500. Krizėms niekas nesiruošė.
Todėl labai gali būti, kad nuo šiandien nekilnojamojo turto kokybė daugeliui žmonių jau reikš ne tik kvadratus, lokaciją, parkingą, fasadą ir gražų kiemą. Atsiranda naujas kriterijus – kaip pastatas veiktų krizės metu.
Su senais daugiabučiais istorija dar įdomesnė, nes jie turi „senojo pasaulio“ saugos logiką. Rūsiai dažniausiai buvo projektuojami kaip techninės, sandėliavimo ar ūkinės patalpos, o ne pilnavertės priedangos žmonėms. Daugeliui jų šiandien trūksta ventiliacijos, hermetizavimo, atsarginių išėjimų, sanitarinių mazgų ar autonominių sistemų, kurios būtinos realiai priedangai. O dalis jų dar papildomai užkrauti sandėliukais, pertverti ar tiesiog fiziškai nepritaikyti ilgesniam žmonių buvimui.
Tas pats ir su pačiu mikrorajonų planavimu. Sovietiniai kiemai nebuvo projektuojami evakuacijai ar lankstumui krizės metu (apie tai jau esu rašiusi). Jie buvo projektuojami funkcijai: greitai pareiti namo, paskirstyti srautus, užtikrinti minimalią kontrolę. Per siauri pravažiavimai, chaotiškas parkavimas, neaiškios bendrų erdvių ribos šiandien jau tampa ne tik nepatogumo, bet ir saugumo klausimu.
Nieko naujo naujos statybos daugiabučių rajonuose – jei vakarais kaimynai vieni kitiems linki sėkmės ieškant vietos pastatyti mašiną, tai įsivaizduokit, kiek sėkmės prireiktų norint į tokias užkištas gatveles įvažiuoti gaisrininkams.
Dar geresnė detalė – balkonų liukai. Senuose 9–16 aukštų daugiabučiuose buvo projektuojami evakuaciniai liukai ir metalinės kopėčios tarp balkonų. Jei gaisro metu laiptinė tampa neprieinama, žmonės teoriškai galėdavo leistis žemyn per balkonų sistemą.
O kas iš tiesų nutiko liukams?
Žmonės stiklino balkonus, dėjo plyteles, laminatus, spintas, užvirindavo liukus, nes kasdienybėje tai buvo tiesiog nereikalinga skylė grindyse.
Daug metų gyvenome logikoje, kad saugumas pastatuose egzistuoja teoriškai, o realybėje niekada neprireiks nei rūsio slėptuvei, nei liuko kilus gaisrui. Vienintelė nelaimės grėsmė buvo rūkantis kaimynas kitapus buto sienos. Šiandien – agresyvus ir kariaujantis kaimynas už Lietuvos sienos. Mūsų rūsiai virto bulvių sandėliukais, evakuaciniai sprendimai – interjero kliuviniais, o miestų planavime svarbiau tapo parkavimo vietų skaičius nei klausimas, kaip miestai ir kvartalai veiktų krizės metu.
Taigi dabar įvyko svarbus suvokimo lūžis. Miestus bei savo namus pirmą kartą po labai ilgo laiko pradedame vertinti ne tik per kainą, lokaciją ar estetiką, bet ir per atsparumą.
Julija Abromavičienė yra infrastruktūros ir pokyčių valdymo strategė, valdybų narė
