Asmeninis archyvasPigūs siuntiniai turi savo kainą – tik ji paslėpta. E. komercija ir „vape“ šešėlis šiandien kuria nematomą mokestį sąžiningam verslui ir valstybės biudžetui. Šiandien Lietuvoje konkurencija vis dažniau vyksta ne tarp dviejų parduotuvių vitrinų, o tarp vitrinos ir telefono ekrano. Vienoje pusėje – verslas, kuris moka už atitiktį reikalavimams, ženklinimą, mokesčius ir prisiima riziką. Kitoje – „pigiau, greičiau, atsiųsime siuntiniu“.
Europos Komisija pati įvardija mastą: 2024 m. į ES pateko apie 4,6 mlrd. mažos vertės siuntų (iki 150 eurų) – apie 12 mln. per dieną. Kartu pažymima, kad daugelis šių prekių neatitiko ES teisės reikalavimų, o tai kelia vartotojų saugos ir nesąžiningos konkurencijos problemas sąžiningiems ES pardavėjams.
Ekonomikoje toks reiškinys turi aiškų mechanizmą: kai srautas tampa milžiniškas, vienos siuntos patikrinimo tikimybė neišvengiamai mažėja. Tuomet kainoje atsiranda „nuolaida“, kuri gimsta ne iš produktyvumo, o iš kontrolės spragų – tarp to, ką teoriškai turėtume patikrinti, ir to, ką praktiškai pajėgiame patikrinti.
Todėl neatsitiktinai ES institucijos šį klausimą sprendžia sistemiškai. Taryba pabrėžia, kad tokios mažos siuntos iki šiol į ES patenka be importo muito, o nuo 2026 m. liepos 1 d. joms bus taikomas laikinas 3 eurų muitas.
Svarbi detalė – jis skaičiuojamas ne visai siuntai, o atskiroms prekių tarifinėms kategorijoms siuntos viduje. Šis režimas numatytas dvejų metų laikotarpiui – iki 2028 m. liepos, ir gali būti pratęstas, kol pradės veikti ES muitų duomenų centras, kurio starto šiuo metu tikimasi 2028 m.
Šiame kontekste „vape“ (elektroninės cigaretės, ENDS) svarbios ne dėl moralinių argumentų – tai patogus visos sistemos lakmuso popierėlis. Produktas mažas, palyginti brangus, lengvai siunčiamas, o jam taikomos taisyklės pakankamai konkrečios, kad būtų aišku, kur prasideda neatitiktis.
ES reguliavimas šioje vietoje primena sietą: reikalavimai egzistuoja, tačiau rinkos priežiūra daugiausia vyksta atrankos principu.
TPD 20 straipsnis nustato, kad e. cigaretės ir pildyklės gali būti pateikiamos rinkai tik jei atitinka direktyvą ir kitus ES teisės aktus. Gamintojai ir importuotojai privalo pateikti pranešimus elektroniniu būdu likus 6 mėnesiams iki planuojamo produkto pateikimo rinkai, o kiekvienai esminei modifikacijai būtinas naujas pranešimas.
Kad šis režimas veiktų vienodai, Komisija nustatė bendrą pranešimų formatą ir pareigą informaciją teikti per bendrą duomenų sistemą. O kai reikia suvienodinti techninius saugos sprendimus, įvedami ir konkretūs standartai – pavyzdžiui, reikalavimai refil mechanizmui, užtikrinantys pildymą be pratekėjimo.
Šios detalės svarbios ne tam, kad skaitytojas įsimintų dokumentų numerius, o tam, kad suprastų: taisyklės yra realios ir konkrečios, tačiau jų efektyvumą lemia tai, kiek realiai įmanoma patikrinti privačias siuntas.
Lietuvai ši situacija svarbi bent trimis aspektais.
Pirmasis – sąžininga konkurencija. Sąžiningas verslas moka atitikties kainą: tvarko procesus, renka dokumentus, prisiima riziką. Kai dalis pasiūlos patenka per privačias siuntas, kur tikrinimo tikimybė mažesnė, kainų skirtumas tampa ne „sveika konkurencija“, o skirtingų verslo sąlygų problema. Ilgainiui tai stabdo investicijas – legalus tiekėjas konkuruoja ne tik su kitu produktu, bet ir su įstatymo spraga.
Antrasis – biudžetas. Kai nesurenkami mokesčiai, dalis privačiomis siuntomis keliaujančių, reikalavimų neatitinkančių elektroninių cigarečių lieka neapmokestintos ir todėl pigesnės. Tuo tarpu kitais kanalais parduodami analogai tampa lengviausiai kontroliuojama ir apmokestinama baze.
Trečiasis – pasitikėjimas valstybės institucijomis. Kai vartotojui tampa normalu „geriau atsisiųsti“, taisyklės praranda autoritetą. Kontrolė brangsta: reikia daugiau administravimo, daugėja ginčų, auga resursų poreikis tam pačiam rezultatui pasiekti. „Pigiau“ tampa ne išimtimi, o norma.
Ką daryti?
Pirmiausia – atsisakyti iliuzijos, kad pakanka vien griežtinti taisykles. Reikalingas valdymo modelis: duomenys, siuntų atrankos patikrai sistemos, aiškios atsakomybės ir ex post kontrolė.
Praktišką pavyzdį pateikia Jungtinė Karalystė: produktai negali būti teisėtai tiekiami, kol gamintojo pranešimas nėra paskelbtas oficialiame sąraše. Be to, pabrėžiama, kad vien pranešimo paskelbimas negarantuoja visiškos atitikties – mažmenininkas taip pat atsako už tai, kad prekė atitiktų reikalavimus.
Antra – būtina pripažinti, kad be duomenų architektūros kontrolė visada vėluos. ES muitų duomenų centro idėja ir laikinas muitas mažoms siuntoms rodo, kad problema nebelaikoma pavieniais pažeidimais – tai visos sistemos pajėgumo klausimas, nes rinka auga greičiau nei kontrolės galimybės.
Trečia – reikia kurti matavimo sistemas, o ne vien deklaruoti kovą su reikalavimų neatitinkančiomis prekėmis. Jei norime, kad „pigiau“ reikštų realų efektyvumą, o ne įstatymų spragas, turime nuosekliai rinkti duomenis: stebėti siuntų srautus, kainų skirtumus ir kitus rodiklius. Tik tada galėsime įvertinti, ar situacija iš tiesų gerėja.
Tikrasis klausimas Lietuvai šiandien nėra, ar uždrausime dar vieną produktą ar prekybos platformą. Tikrasis klausimas – ar sugebėsime suvaldyti sparčiai augančius e. prekybos siuntų srautus, kuriuose pigumas gimsta iš kontrolės stokos, o ne iš verslo efektyvumo.
Jei pigūs siuntiniai ir toliau kurs nematomą mokestį sąžiningam verslui, galiausiai už tai sumokėsime visi – per savo mokesčius.
Dr. Arūnas Burinskas yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas
