Asmeninis archyvasLietuvos Statistikos departamento duomenimis, apdirbamoji pramonė spalį sukūrė 1,5 proc. mažiau produkcijos nei rugsėjį ir 1,5 proc. mažiau nei atitinkamą mėnesį prieš metus.
Paprastai, kad tiksliau galima būtų vertinti pramonės sektoriaus sveikatą, ekonomistai stebi apdirbamosios pramonės be naftos produktų rodiklį. Vienos įmonės – „Orlen Lietuva" – vaidmuo bendrojoje apdirbamosios pramonės produkcijoje yra reikšmingas ir gerokai iškraipo jos rezultatus.
Apdirbamosios gamybos pagaminta produkcija, atmetus naftos produktų perdirbimo įtaką, per metus 0,8 proc. paaugo. Metinis pagamintos produkcijos pokytis į teigiamą teritoriją išsiveržė po ilgos metų pertraukos.
Nors makroekonominės aplinkybės nėra palankios, Europos kontekste Lietuvos gamybos sektoriaus situacija išsiskiria atsparumu. Stebint ilgesnę duomenų eilutę, galima matyti, kad, palyginti su 2019 m., šiuo metu stebimos Lietuvos pramonės produkcijos apimtys (atmetus kainų įtaką) vis dar yra daugiau nei ketvirtadaliu didesnės. Tuo tarpu, Vokietijos gamintojai produkcijos pagamina 8 proc. mažiau nei prieš pandemiją. Pernykštę energetikos krizę itin skausmingai išgyveno Vokietijos energetikai imlios aliuminio, chemijos, stiklo, popieriaus ir plieno pramonės šakos. Jų pagamintos produkcijos apimtys, palyginti su 2019 m., yra sumenkusios net apie 18 proc. Pastaraisiais metais neaugo ir bendras euro zonos pramonės pagamintos produkcijos rezultatas.
Tarp atspariausių išlieka daugelis inžinerinės pramonės šakų – elektros įrangos gamyba, transporto priemonių, kompiuterinių, metalo gaminių ir elektroninių ir optinių gaminių gamybos šakos.
Lietuvos svarbiausios rinkos Europos Sąjungoje susiduria ne tik su cikliniais aukštų palūkanų normų, susiaurėjusių kredito kanalų, smukusio vartojimo ir vangesnės investicijų paklausos iššūkiais. Žaliavų kainų šokas, o vėliau ir energetikos krizė paliko gamintojus labai nedėkingoje situacijoje – teko pasitikti smukusią paklausą su gausiomis itin brangiai pagamintomis atsargomis. Konkurencingumo lenktynes Europos gamintojams apsunkina ne tik didesnės gamybos veiksnių sąnaudos, bet ir nebylūs subsidijų karai, kuriuos vykdo didžiosios pasaulio ekonomikos, siekdamos sustiprinti vietines žaliosios energetikos ir pažangios pramonės pridėtinės vertės grandines.
Lietuvos gamintojai yra tampriai susiintegravę į Vakarų Europos pridėtinės vertės grandines, tad eksporto rinkų paklausos slogutis itin jaučiasi. Vertinant atskirų pramonės šakų rezultatus, giliausią metinį nuosmukį tebefiksuoja medienos, baldų, gumos ir plastikų, tekstilės gaminių, mašinų ir įrangos, gėrimų, chemijos pramonės produkcijos ir popieriaus pramonės šakos. Tai arba energetikos nešėjams imlūs verslai, kuriuos stipriai paveikė pernykštė energetikos krizė, arba cikliškai jautrios šakos, kurių produkcijos paklausa sparčiai susitraukė kritus Vakarų eksporto rinkų vartojimo apetitui.
Tarp atspariausių išlieka daugelis inžinerinės pramonės šakų – elektros įrangos gamyba, transporto priemonių, kompiuterinių, metalo gaminių ir elektroninių ir optinių gaminių gamybos šakos. Teigiamus rezultatus demonstruoja ir verslo ciklams atspari maisto pramonė.
Gamintojų nuotaikos ir ateities perspektyvų vertinimas nedrąsiai taisosi. Europos Komisijos skelbiamas pramonės pasitikėjimo rodiklis nuo žemiausio taško, stebėto šių metų gegužę, gerėja jau penktą mėnesį iš eilės. Po truputį slūgsta nerimas dėl sandėliuose užsilaikančių atsargų, nuo birželio žemumų atsitiesė lūkesčiai dėl darbo jėgos paklausos. Tiesa, vietos ir ypač eksporto užsakymų vertinimai vis dar išlieka itin niūrūs.
Vertinant susiklosčiusią situaciją, galime tik pasidžiaugti, kad sėkminga Lietuvos gamintojams pastarųjų metų atkarpa leido pasiruošti sunkesniems laikams. Nepaisant išbandymų, sektorius nesumažino savo potencialo, tęsia investicijas ir neretina darbuotojų gretų. Tai leidžia tikėtis, kad eksportuotojai yra savotiškoj suspaustos spyruoklės būsenoj, pasirengę pirmieji lanksčiai reaguoti į kertinių rinkų apetito atsigavimą.
Indrė Genytė-Pikčienė yra INVL vyriausioji ekonomistė.
