Meniu
Prenumerata

šeštadienis, gegužės 18 d.


RUSIJA IR BALTIJOS ŠALYS
Povandeninis sabotažas – naujausias Rusijos ginklas
Edwardas Lucasas
Martynas Ambrazas/ELTA
Edwardas Lucasas.

„Nė negalvokite apie tai“ yra sėkmingo atgrasymo žinutė. Įvairiausios atakos gali būti įmanomos, tačiau esant tikrumui dėl baudžiamojo atsako jos tampa nepatrauklios. Žvelgiant iš Latvijos sostinės Rygos, kur dalyvavau saugumo konferencijoje, tai neveikia. Mes Britanijoje taip pat turėtume nerimauti.

Pastarosiomis dienomis Estijos, Lietuvos ir Latvijos mokykloms buvo išsiuntinėta šimtai melagingų grasinimų susprogdinti: tokią pat taktiką 2019 m. rusai panaudojo prieš 700 Lenkijos mokyklų. Tiesioginis šio piktavališko elgesio pilkojoje zonoje, žemiau atviro konflikto slenksčio, poveikis yra psichologinis: „nerimą keliantis“, kaip sako vienas aukšto rango latvių pareigūnas.

Kitas taikinys – povandeninė infrastruktūra, jungianti Baltijos šalis su likusia Europos dalimi. Po incidento šį mėnesį buvo išjungtas dujotiekis tarp Estijos ir Suomijos; jis neveiks iki balandžio. Nelaimingas atsitikimas? Mažai tikėtina: du povandeniniai duomenų perdavimo kabeliai – vienas į Suomiją, kitas į Švediją – taip pat nukentėjo. Tyrėjai daugiausia dėmesio skiria neįprastam Rusijos laivo ir su Kinijos vėliava plaukiojančio kito laivo judėjimui. Privačiai pareigūnai teigia, kad Kremliaus dalyvavimo įrodymai yra neginčijami. Tad kodėl to nepasakyti? „Nes tada turėtume ką nors daryti“, – atsako jie.

Mes taip pat turėtume. Kažkas vyksta prie Didžiosios Britanijos krantų, kur Karališkasis karinis laivynas ir kiti NATO karo laivai susitelkė prie milžiniško jūros vėjo jėgainių parko „East Anglia One“, taip pat netoli gyvybiškai svarbios dujų jungties, jungiančios mus su žemynu. Gynybos ministerija man pasakė tik tiek, kad ji nuolat stebi veiklą, siekdama „atremti ir atgrasyti potencialias grėsmes“. Tačiau gynybos srities žinovai sako, kad Rusija ir Kinija gerokai lenkia mus giliavandenio šnipinėjimo ir sabotažo srityje. NATO tai vadina realia ir besivystančia grėsme.

Mes jaučiame ilgalaikės painiavos ir silpnumo pasekmes. Daugelį metų Kremlius stengėsi pakirsti demokratiją papirkinėdamas politikus, kišdamasis į rinkimus ir skleisdamas gąsdinančias istorijas. 2007 m. Rusija surengė kibernetinę ataką prieš NATO narę Estiją. 2015 m. ji iš eterio išjungė vieną Prancūzijos televizijos kanalą, o 2016 m. Juodkalnijoje suorganizavo perversmą. Ji sistemingai bandė nužudyti kritikus ir bėglius: pavyzdžiui, Berlyne 2019 m., Londone 2006 m., Solsberyje 2018-aisiais, Vienoje 2020-aisiais ir Vašingtone 2016-aisiais. Rusijos agentai susprogdino ginklų sandėlius Bulgarijoje 2011 m. ir Čekijoje 2014-aisiais; dėl to žuvo ir buvo sunkiai sužeista žmonių, kilo skerdynių pavojus.

Diplomatiniai protestai, baudžiamasis persekiojimas, diplomatų išsiuntimas ir kitos sankcijos nedavė rezultatų. Nuo karo Ukrainoje paaštrėjimo Rumunijoje nukrito Rusijos dronų nuolaužų, o rugpjūtį Lenkijos oro erdvę pažeidė du kariniai sraigtasparniai iš Baltarusijos, Kremliaus sąjungininkės. O dabar – povandeninis sabotažas. Kiekvienas epizodas, už kurį liko nenubausta, tirpdo mūsų patikimumą ir atgrasymo priemones.

Rusija gal ir įstrigusi Ukrainoje, bet tai nereiškia, kad ji negali kelti problemų ir kitur, teigia Latvijos prezidentas Edgaras Rinkevičius. Atrodo, kad daugiausia dėmesio ji skiria infrastruktūrai, kuri jungia Estiją, Latviją ir Lietuvą su likusia Europos dalimi. Priežastis gali būti tai, kad trys Baltijos šalys pagaliau atsijungia nuo Rusijos elektros energijos sistemos – paskutinio fizinio sovietinės okupacijos palikimo. Tai reiškia daugiau priklausomybės nuo elektros ir dujų linijų, nutiestų po Baltijos jūra.

Išpuolius prieš infrastruktūrą galėtume traktuoti kaip karo veiksmus, aktyvuodami NATO kolektyvinės gynybos straipsnius. Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kalba apie ryžtingą atsaką, jei bus įrodyta, kad incidentas Baltijos jūroje buvo tyčinis išpuolis. NATO šalys (ir Aljanso laukiamajame įstrigusi Švedija) galėtų apriboti Rusijos laivybą ar net uždrausti jai naudotis Baltijos jūra. Šią idėją praėjusios savaitės konferencijoje savo kalboje iškėlė prezidentas E. Rinkevičius.

„Turime būti labai rimti“, – sakė jis man, paminėdamas veiksmus, kurių JAV ėmėsi prieš sovietų planus 1962 m. Kuboje dislokuoti branduolines raketas. Kai kurie NATO sąjungininkai gali nelaikyti šio epizodo, kai balansuota ties pavojinga riba, idealiu istoriniu precedentu. Tačiau nesugebėjimas atgrasyti Rusijos nuo tolesnių pilkosios zonos atakų mažina ir mūsų pagrindinės karinio atgrasymo priemonės patikimumą.

Šiais metais su kolegomis iš Vašingtone įsikūrusio Europos politikos analizės centro (angl. Centre for European Policy Analysis) rengiau ataskaitą apie Šiaurės ir Baltijos šalių regiono saugumą „Sea Change“. Viena iš rekomendacijų – atviriau kalbėti apie žemesnio lygio išpuolius. Vakarų pareigūnai dažnai juos slepia, klaidingai tikėdamiesi apsaugoti nuotaikas. Iš tikrųjų tyla rodo silpnumą ir skatina gandus. Geresnis visuomenės budrumas gali padėti pastebėti įtartiną elgesį. Švedijos karinis jūrų laivynas jau paprašė jūroje esančių ir paplūdimiuose laiką leidžiančių piliečių dairytis netinkamai besielgiančių Rusijos laivų ir povandeninių laivų: kaip švediškai pasakyti „Pamatyk, pasakyk, nuskandink“? (Se det, Säg det, Sänk det).

Kita priemonė – didinti atsparumą, infrastruktūrą laikant nacionalinio saugumo klausimu, stiprinant fizinę įrangą, didinant priežiūrą ir plečiant atsarginius pajėgumus. Estija turi devynis telekomunikacijų kabelius, jungiančius ją su likusiu pasauliu, todėl dviejų kabelių praradimas yra suvaldomas. Taip pat reikia geresnių mokymų ir pratybų, paremtų įslaptintais ir neįslaptintais grėsmių vertinimais, apimančiais puolimą iš kitos valstybės ir gynybą pilkojoje zonoje. Fizinis ir psichologinis atsparumas yra tam tikra atgrasymo priemonė: užpuolimas yra beprasmis, jei jo kaina ir rizika nepadarys pastebimos žalos ir neužgaus nervų.

Mūsų sąjungininkės Šiaurės ir Baltijos šalys bent jau pradėjo šiuos pasirengimo darbus. Britanija yra didesnė ir stipresnė, bet vis dar gerokai atsilieka. Pagrindinė problema yra ta, kad įprastas laisvos visuomenės gyvenimas su visu savo sudėtingu pažeidžiamumu yra didelis taikinys mūsų priešams. „Jie apie tai nė nepagalvotų“, – sakome sau. Tačiau jie galvoja.

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2023 10 25 11:35
Spausdinti