Įsivaizduokite: gulite ant operacinio stalo, o chirurgas, užuot jus nuraminęs, šypteli ir sako: „Nesijaudinkite, naudosiu tik 40 proc. savo žinių – tiek pakako diplomui gauti!“
Ar pasitikėtumėte tokiu specialistu? O jeigu jūsų namuose laidus junginėtų elektrikas, vamzdžius tvarkytų santechnikas ar sienas mūrytų mūrininkas su tokiu pat 40 proc. žinių bagažu? Tikriausiai jūsų veide nebeliktų šypsenos. Deja, tai ne anekdotas – tai realybė, su kuria susiduria Lietuvos profesinis mokymas.
Įrodymai kalba patys už save. Naujose statybose – daug broko, o pastatui vis dar galioja garantinis laikotarpis. Ironiška, bet „profesionalai“, atsakingi už šį „šedevrą“, ir toliau ramiai darbuojasi kituose objektuose, net dalyvauja ir laimi viešuosius pirkimus!
Aš, daugelį metų skyręs švietimo sistemos analizei, vadovavęs kvalifikacijos egzaminų komisijoms ir vertinęs tiek profesinio mokymo programas, tiek ir pačias švietimo įstaigas, galiu drąsiai teigti: mūsų valstybinė profesinio mokymo sistema serga. O šiai ligai gydyti trūksta sisteminio ir valstybinio požiūrio. Mokiausi iš geriausių Vokietijos profesionalų ir savo akimis mačiau, kaip turėtų atrodyti aukščiausio lygio profesinis rengimas. Kartu su Vokietijos inžinerinių profesinių asociacijų ekspertais parengėme egzaminų užduotis Lietuvos profesinėms mokykloms pagal tarptautinius standartus, orientuotus į aukštą gaminių ir darbų kokybę. Koks būtų buvęs rezultatas? Su lietuvišku parengimu pagal „vokiško lygio“ egzaminą apie 75 proc. Lietuvos profesinių mokyklų mokinių tų egzaminų nebūtų išlaikę!
Kodėl taip yra? Vokietija prieš 40 metų susidūrė su panašia krize. Tačiau jie pasirinko ne ignoruoti problemą, o ją spręsti. Egzaminų kartelė nebuvo žeminama, skirtos reikšmingos investijos mokymo įrangai, o tie 75 proc. mokinių, kurie neišlaikė, turėjo mokytis papildomai, kol pasiekė reikiamą kvalifikacijos lygį. Visa Vokietijos profesinio rengimo sistema turėjo persitvarkyti, kad atitiktų keliamus reikalavimus. Vokietija investavo į savo ateitį. O mes?
Lietuva pasirinko lengvesnį kelią – užmerkti akis ir apsimesti, kad problemos nėra. Nors turėjome Vokietijos patirtį, paramą ir ekspertus, nuolat susidurdavome su „ne tais prioritetais“, „gal po rinkimų“... Tikro lyderio, pasiryžusio imtis realių veiksmų profesiniame mokyme, neatsirado. Egzaminų kartelė liko žema (4 balai iš 10), kvalifikacijai vertinti skiriamas minimalus finansavimas, o „nepatogios“ egzaminų užduotys nugulė į stalčių.
Rezultatas? „Diplomuoti specialistai“ neretai turi tik 40 proc. reikiamų žinių (vadinasi, galima žinių „nuolaida“ – iki 60 proc.), gamyboje pilna broko, teikiamos nekokybiškos paslaugos, o visuomenės nepasitikėjimas valstybės gebėjimu užtikrinti specialistų parengimą vis auga.
Tačiau dar nevėlu žengti žingsnį pokyčių link! Pirmiausia, privalome padidinti minimalią vertinimo „kartelę“, kad norint įgyti kvalifikaciją kiekvienoje iš kompetencijų mokinys turėtų pademonstruoti bent 60 proc. reikiamų gebėjimų, o bendras visų kompetencijų įvertinimų vidurkis būtų ne žemesnis kaip 75 proc. (8 balai iš 10). Šie pakeitimai pareikalaus papildomų pastangų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jie prisidės prie aukštesnės profesinio mokymo kokybės, stipresnių absolventų kompetencijų ir didesnio jų konkurencingumo darbo rinkoje.
Juk geresnės ateities gali siekti ne „pusfabrikačiai“ su diplomais, o tikri profesionalai! Palyginimas: vairuotojo pažymėjimui gauti reikia pademonstruoti aukštesnį įgūdžių lygį, nei šiuo metu reikalaujama profesiniame mokyme. Be to, griežčiau pradėję vertinti kompetencijas turime sustiprinti ir praktinio mokymo dalį, investuojant į profesinių mokyklų morališkai pasenusios įrangos pakeitimą nauja, šiuolaikiška, kad būtų pasiekti profesinio mokymo programose numatyti tikslai. Galiausiai privalome peržiūrėti visą profesinių kvalifikacijų vertinimo sistemą, užtikrindami jos realų finansinį nepriklausomumą, skaidrumą ir tinkamą finansavimą.
Tai – strateginė investicija į mūsų visų ateitį, kurios grąža bus neįkainojama.
Įsivaizduokite: po gero dešimtmečio užsienio žurnalistas klausia Lietuvos premjero, kur slypi mūsų ekonominės sėkmės paslaptis. O jis šypsodamasis atsako taip, kaip kažkada atsakė Vokietijos kancleris: „Mūsų šalies sėkmė – tai aukščiausios klasės profesionalai, kuriuos ruošia mūsų profesinio mokymo sistema!“
Pasirinkimas – mūsų rankose. Ar ir toliau dalysime diplomus su 60 proc. žinių „nuolaida“? Ar sukursime stiprią, klestinčią Lietuvą, kurioje kiekvienas galės didžiuotis savo darbu ir savo šalimi?
Darius Prialgauskas yra Bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo sistemos plėtros ir pameistrystės projektų vadovas.
