Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, liepos 25 d.


SUPRASTI RUSIJĄ
Rusija: kas kaltas ir ką daryti? Tarp Voronežo ir Tulūzos antra dalis
Vladimiras Laučius
Asmeninis archyvas
V. Laučius.

Kad ir kiek tiesos būtų Besançono Rusijos sampratoje, kuriai sovietinis laikotarpis yra ne tik rašizmo tradicijos tęsinys, bet ir visiškai naujas reiškinys su jam vienam būdingu blogiu, peržengiančiu įprastas politikos kategorijas, ši samprata, kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, turi pavojingų praktinių implikacijų. Jas dabar ir aptarkime.

Pirma dalis: Rusija: kas kaltas ir ką daryti? Du požiūriai

Jei mes imame pernelyg pabrėžti sovietinės Rusijos ir ją tęsiančio Putino režimo istorinį, politinį ir net ontologinį išskirtinumą, pamiršdami tęstinumą, tai gali padėti formuotis carinės Rusijos – ir apskritai Rusijos – iškreiptam suvokimui, kurio dažnai siekia net ir liberalūs, „opoziciniai“ Rusijos analitikai ir istorikai, kartais subtiliai, o kartais tiesmukai peršantys klaidingą ir pavojingą mintį, esą Rusija iki 1917 m. revoliucijos buvo (ir, vadinasi, potencialiai tebėra) organiška Europos ir Vakarų civilizacijos dalis.

Šis požiūris, kurio nuosaikesnės atmainos turi šiokių tokių argumentų (pvz., tai, kad carinė Rusija išties turėjo ir europinės raidos bruožų), galintis iš pirmo žvilgsnio atrodyti net gana nekaltai (kaip „aukso amžiaus“ elementų ieškojimas ikirevoliucinėje praeityje), tarkime, Andrejaus Zubovo pasaulėžiūroje, vis dėlto nėra vien romantiškai naivus ir nekaltas.

Į šią „dviejų Rusijų“ sampratą liberalūs ir opoziciniai rusai nuolat geba gražiai įpinti europinės Rusijos vaizdinį.

Reikėtų patikslinti: tai nėra Besançono ir jo bendraminčių mokyklos požiūris. Tai – ydingos mąstymo grandinės išdava, kuri atrodytų maždaug taip: „bolševikai atnešė visiškai naują santvarką ir politinę kultūrą, todėl Sovietų Rusijos negalima laikyti tik „pablogintu“ carinės Rusijos tęsiniu; bolševikai išmušė Rusiją iš tradicinių vėžių, nustūmė ją nuo šimtmečius trukusios raidos bėgių, ir jei pasigilinsime, tai matysime, jog tie bėgiai buvo iš esmės vakarietiški, europietiški; vadinasi, jei pavyktų nuversti bolševizmo tęsėją Putiną, Rusijai būtų grąžinta jos natūralaus istorinio pasirinkimo galimybė – sugrįžti į Europą“.

Į šią „dviejų Rusijų“ sampratą liberalūs ir opoziciniai rusai nuolat geba gražiai įpinti europinės Rusijos vaizdinį. 1989–2000 m. šis vaizdinys buvo labiau „fukujamiškas“: komunizmui žlugus, Rusija ir kitos jo nukankintos šalys esą natūraliai virs liberaliosiomis demokratijomis, nes būtent tokia kryptimi mus veda visagaliai hegeliškos istorinės pažangos dievai.

Nors jau 1989 m. buvo akivaizdu, jog Francis Fukuyama siaubingai klysta, tai buvo imta visuotinai pripažinti tik praėjus daugiau nei dešimtmečiui. Dabar, vėlyvojo Putino epochoje, natūraliai liberalėjančios Rusijos vaizdinys Vakaruose patyliukais nurašytas, ir jį keičia kitas mitas: Rusija Europai nėra nei civilizacinis priešas, nei svetimkūnis, nes, kad ir kur mus nublokštų politinių santvarkų kaitos peripetijos, kultūrinio priklausymo Europai tradicija lieka ir vienija mus visus (kaip kažkada sakė Putinas – nuo Londono iki Vladivostoko).

Besançonas su tuo griežtai nesutiktų, bet, kai jo su mumis nebėra, o geriausiais Rusijos ekspertais visoje Europoje prisistatanti rusų liberalioji opozicija šiandien, regis, yra visur, ir visi jos atidžiai klausosi, akivaizdu, kad geriau girdima bus ne Besançono mintis apie dvi blogas Rusias, o šios minties prorusiška aberacija, kai kalbama apie blogą (sovietų) ir tariamai gerą (ikirevoliucinę, „amžinąją“) Rusią.

Ir kai šis („blogos“ ir „geros“ Rusios) naratyvas įsivyrauja, liberaliojoje opozicinėje rusų žiniasklaidoje pastebime tokių dalykų, dėl kurių seniai laikas pradėti kalbėti apie Rusijos priešišką propagandą ne vienaskaita, o daugiskaita. Ir ta kita – vadinamųjų opozicionierių skleidžiama propaganda nėra kažin kuo daug geresnė už Putino istorinius kliedesius.

Ne taip seniai viename projekto „Suprasti Rusiją“ straipsnių rašiau apie požiūrį, kad Rusijos imperija XIX a. buvo Europos gelbėtoja nuo barbarų, tokių kaip Napoleonas. Šio požiūrio autorius irgi aiškiai rėmėsi prielaida, kad iki revoliucijos Rusija buvo Europos dalis – ne tik organiška, bet ir geresnė, europietiškesnė už kitas jos dalis. Tiesiog nuostabu.

Gali atrodyti, kad tokie išvedžiojimai – retas atvejis, deja, taip nėra. Jie – dažni ir natūraliai būdingi tam intelektualiniam ir politiniam dariniui, kurį mūsų dienų Europa garbina kaip Rusijos liberaliąją opoziciją ir neva geriausiai (nes „iš vidaus“) Rusijos specifiką išmanančius žmones.

Šiomis dienomis tas pats garsus opozicinis leidinys, kuriame buvo rašoma apie gerąją Rusijos imperiją, paskelbė dar vieną opusą, kuriame „Hamas“ teroristai lyginami su XIX a. lenkų ir lietuvių sukilėliais prieš Rusijos valdžią. Skaitytojui dovanojama nuostabi autoriaus mintis, kad Rusijos imperija gynė tvarką, saugumą ir civilizaciją taip, kaip šiandien jas gina Izraelis, o Europos užuojauta lenkų ir lietuvių sukilėlių atžvilgiu XIX a. lyginama su dabartine europiečių užuojauta arabų teroristams Palestinoje.

Paprastai kalbant, Besançono mokyklos teiginys, kad ikirevoliucinė Rusija buvo mažesnis blogis už sovietinę Rusiją, virsta teiginiu, kad ikirevoliucinė Rusija buvo ne tokia jau ir bloga, o gal net – visai nebloga; ne tik nebloga, bet ir gera Europos dalis, gynusi europiečius nuo barbarų, tokių kaip Napoleono prancūzai arba už laisvę kovoję lietuviai ir lenkai; ir būtent tą gerąją Rusiją turėtų atgaivinti rusų opozicionieriai; ir jei ta atgaivinta geroji Rusija bus tradicinį (ikirevoliucinį) mentalitetą replikuojanti ir puoselėjanti postimperija, tai – nieko blogo, o gal net ir visai gerai.

Į panašų paklydimą mus gali vesti ir, tarkime, vieno geriausių Rusijos ekspertų Amerikoje Stepheno Kotkino pozicija. Jis įsivaizduoja, kad Rusija galėtų pakartoti Prancūzijos kelią nuo absoliutizmo ir revoliucijų prie demokratijos. Jis tai vadina geruoju scenarijumi – Rusijai ir Vakarams.

Deja, šis scenarijus remiasi labai abejotina prielaida, kad, jei XVIII a. rusų ir prancūzų absoliutizmai buvo panašūs, kaip ir jų sukeltos didžiosios revoliucijos (1789 ir 1917), tai ir patys XVIII, XIX ar XXI amžiaus rusai laikytini panašiais į prancūzus – politiškai, kultūriškai ir istoriškai.

Tačiau, vaizdžiai ir trumpai kalbant, piešdamas Rusijai prancūziškos raidos scenarijų, Kotkinas nemato skirtumo tarp Voronežo ir Tulūzos. Nematyti esminio skirtumo tarp Voronežo ir Tulūzos yra būtent ta didžioji europiečių klaida, kurią jie darė ištisus šimtmečius ir kurios savo knygoje „Sainte Russie“ įspėja nebekartoti a. a. Besançonas.

Trečia dalis – kitą savaitę.

Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI a. patirtys, suprasti nesugebėjo ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija ir ko iš jos laukti ateityje.

Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.

2023 11 10 12:22
Spausdinti