Meniu
Prenumerata

antradienis, spalio 4 d.


KOMENTARAS
Rusų turistai turėtų likti namie
BNS
Edwardas Lucasas
Vygintas Skaraitis/BNS
E. Lucasas.

Komo ežero pakrantėje didžiausias karas Europoje per pastaruosius 75 metus atrodo labai tolimas. Nerūpestingi, kosmopolitiški ir lengvai pinigus taškantys svečiai iš Rusijos būriuojasi baruose ir paplūdimiuose. Ten esama ir ukrainiečių, bet dauguma jų sunkiai dirba. Viena pabėgėlė, triūsusi mūsų viešbutyje, mėnesį praleido rūsyje, kol galiausiai pabėgo į Italiją. Ji sakė, kad džiaugiasi grynu oru ir galimybe vėlų vakarą vienai pareiti namo.

Kiek dar laiko rusams turėtų būti palikta galimybė mėgautis atostogomis Europoje? Estijos premjerė Kaja Kallas sako, kad „lankytis Europoje yra privilegija, o ne žmogaus teisė“. Jos šalis atšaukė rusams savo išduotas vizas, bet šimtai tūkstančių jų tebekerta sausumos sieną, naudodamiesi dokumentais, išduotais kitų Europos Sąjungos narių, priklausančių Šengeno erdvei, kurios viduje judėti vizos nereikalingos.

Tai naudinga verslui, bet šis nevaldomas antplūdis atrodo tarsi invazija. Kai kurie atvykėliai rusai užgauliojo ukrainiečius pabėgėlius ir skelbdavo visa tai per socialinius tinklus, dar labiau kurstydami įniršį (Estija vieną iš tokių žavingų veikėjų susekė ir deportavo).

Suomija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, taip pat turinčios sausumos sienas su Rusija, irgi nori įvesti tokį draudimą; jas palaiko Danija. Vokietija – griežtai prieš tai nusistačiusi. Teisiniai dalykai – stebinamai keblūs (kitaip nei siaučiant COVIDui). Tačiau Čekija, kuri pirmoji apribojo rusų keliones ir kuriai šešis mėnesius priklausys pereinamasis pirmininkavimas ES, įtraukė Šengeno sankcijas į rugpjūčio 31-osios užsienio reikalų ministrų susitikimo darbotvarkę.

„Pats laikas“, – sako Ukraina. Jos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba kalba, kad iš rusų „turi būti atimta teisė kirsti tarptautines sienas, kol jie išmoks jas gerbti“. Prezidentas V. Zelenskis sako, kad rusai turėtų „gyventi savo pačių pasaulyje, kol pakeis savo filosofiją“.

Pragmatiškų ir principingų kontrargumentų taip pat nestinga. Blokuojat eilinių rusų kelionių laisvę gali būti įtvirtintas V. Putino režimo naratyvas, jog Rusija yra apsupta jos nekenčiančių. Tai gali sukelti pavojų režimo kritikams, bėgantiems nuo persekiojimo. Dešimtadalis Rusijos gyventojų, išvykstančių į užsienį, yra geriausia mūsų viltis sulaukti ten pokyčių. Mes tik pakenktume savo ekonomikoms: rusų turistai tiesiog vyktų į Dubajų, Egiptą ar Kremliui draugišką Serbiją. Be to, fundamentali priežastis – jog kolektyviai bausti nesąžininga. Donaldo Trumpo draudimas išduoti vizas musulmonams išprovokavo piktus šūksnius; kuo šis atvejis kitoks?

Tikrasis argumentas susijęs su mūsų strategija Rusijos atžvilgiu. Ar turėtume žlugdyti Kremlių viliodami rusus, kuriuos erzina jo valdymas, ar sukurti greitpuodį, kuris išsprogdins režimą?

Anksčiau išbandėme abu būdus. Per karą reikalavome Vokietijos besąlygiškos kapituliacijos ir nusigręžėme nuo jos režimo veikėjų, kurie tikėjosi separatinės taikos su Vakarų sąjungininkais. Per Šaltąjį karą, priešingai, ėmėmės žaidimo „Skaldyk ir valdyk“, meilindamiesi svyruojančioms sovietinio bloko narėms ir šiltai priimdami pabėgėlius. Tai kėlė kankinamų moralinių spazmų. Mes priėmėme sutuoktinius Ceausescu Bakingamo rūmuose, nors Rumunijos režimas buvo žvėriškas net ir pagal komunistų standartus. Pro pirštus žiūrėdavom į funkcionierių, norinčių pereiti į kitą pusę, neretai ne itin švarią praeitį. Mums atrodė, kad pagrindinis prizas vertas tam tikrų kompromisų.

Abi strategijos turi savų privalumų. Tačiau tvarkantis su V. Putinu man priimtiniau būtų kurstyti vidaus spaudimą ir užtikrinti mūsų saugumą. Milžiniškas Rusijos dydis nesuteikia jos piliečiams teisės keliauti kur panorėjus – vilkint uniformas ar be jų. Tiesa, ne kiekvienas rusas vienodai kaltas, bet dėl aktyvaus arba pasyvaus pritarimo beveik visiems tenka vienokia ar kitokia dalis atsakomybės už Putino iškilimą. Daugelis vengė politikos kaip nuobodaus ir neaktualaus dalyko, džiaugdamiesi savo privačiais patogumais, bet ignoruodami prie jų durų slenksčių bręstantį fašizmą. Dabar dėl to mums gresia badas, chaosas ir branduolinė katastrofa. Ir ankstesnis geranoriškumas, švelniai tariant, neveikė tobulai.

Nepaisant didėjančios kainos, karas Rusijoje iš tiesų darosi vis populiaresnis. Užmirškit putinizmą: stulbinamai stiprėja atviras stalinizmo palaikymas. Net ir tarp iš pažiūros liberaliai mąstančių išlieka gajos šimtmečius brandintos imperialistinės nuotaikos. Užsienyje gyvenančių rusų perdėtas savęs gailėjimas ir pribloškiantis įsitikinimas, jog jie yra nusipelnę gyventi geriau, yra daug dažnesnis negu savikritika.

Dar daugiau, kelionių laisvė atveria Kremliui galimybę lengviau šnipinėti, sabotuoti, žudyti, apeiti sankcijas, užsiimti propagandos triukais ir plauti pinigus. Mums Britanijoje tai žinoma iš Litvinenkos ir Solsberio nuodijimų, įvykdytų žudikų, turėjusių verslo ir turistines vizas. Atrodo, kad Rusijos parankiniai neseniai susprogdino sandėlį (jau penktą pastarosiomis savaitėmis), priklausantį bulgarų prekiautojui ginklais Emilianui Gebrevui, 2015-aisiais vos išvengusiam nunuodijimo novičioku. Rusijos teroro kampanija visų pirma nutaikyta į Ukrainą, bet ji vykdoma visoje Europoje.

Sutrikdyti vykdytojų ir režimo ramsčių kelionių planus atrodo gana švelnus atsakas, bet ir jis išprovokavo Kremliaus ruporų tūžmingą putojimąsi. Propagandininkas Vladimiras Solovjovas praeitą savaitę sakė, kad kelionių draudimas ir Rusijos įvardijimas teroristine valstybe prilygtų Vakarų įsitraukimui į karą, todėl būtų vertas „prevencinio branduolinio smūgio“. Tai rodo, kad vizų režimo suvaržymas yra Kremliaus Achilo kulnas. Estijos premjerė K. Kallas man sakė: „Jie bijo būtent to.“

Šie sunkūs pasirinkimai yra mūsų ankstesnio godumo ir bailumo rezultatas. Turėtume atsisakyti patogaus, bet tingaus nešališkumo, lemiančio, kad dėl mūsų veiksmų pasekmių kenčia kiti. Turėtume laikytis pagrindinio principo, kad labiausiai rūpinamės Ukraina ir kitomis priešakinėje linijoje esančiomis valstybėmis. Pavėluotai įžvelgėme, kaip pavojinga su Rusija besiribojančias šalis laikyti geopolitiniu buferiu. Taip pat nereikėtų tikėtis, kad jos suteiks saugų prieglobstį rusams, norintiems džiaugti pramogomis ir laisve, kurią jų valdytojai išrovė namuose.

Estai ir kiti tai žino geriau negu mes. Anksčiau jie buvo teisūs, o mes juos ignoravome. Dabar turėtume jų paklausyti.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2022 08 18 11:32
Spausdinti