Asmeninis archyvasŠvietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas prie visų (išskyrus lietuvių kalbos) valstybinių brandos egzaminų rezultatų pridėti po 10 balų yra tik vienas „socialinio teisingumo“ filosofijos atspindys. Ji dažnai grindžiama prielaida, kad teisinga visuomenė yra tokia, kurioje visi turi vienodą ar bent jau patenkinamą startinę padėtį, nepriklausomai nuo asmeninių pastangų ar pasirinkimų. Šis iš pažiūros smulkus „administracinis“ egzaminų rezultatų pakeitimas yra puiki iliustracija, kodėl beveik nekvestionuojamas ekonominės politikos siekis niekada neveda prie tikrojo teisingumo.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Socialinio teisingumo doktrina Vakaruose išpopuliarėjo XX a. viduryje. Tam didžiausią įtaką padarė amerikiečio filosofo Johno Rawlso darbai, ypač 1971 m. išleista „Teisingumo teorija“ (A Theory of Justice). Nors neatmetė laisvės svarbos, jis pabrėžė, kad tikrai teisingai visuomenei svarbus ir antras komponentas – užtikrinti, kad socialinė nelygybė pirmiausia teiktų naudą patekusiems į prasčiausią padėtį.
Šiais laikais idėja, kad valstybė turi aktyviai mažinti ekonominę ir socialinę nelygybę, beveik nebekvestionuojama. Politikoje ši mintis pasireiškia per įvairias priemones – nuo progresinių mokesčių iki kvotų, subsidijų. Vienas aiškiausių pavyzdžių – universalių bazinių pajamų idėja, kuri remiasi tuo pačiu principu: nepriklausomai nuo pastangų kiekvienam užtikrinti bent jau minimalius bazinius poreikius atitinkančias pajamas. Nevertinama, ar jas gaunančiam iš tiesų jų reikia, kuo šios pajamos finansuojamos ir pan.
Apskritai mąstymas, kad išsprendus minimalius poreikius problemos nebelieka, yra klaidingas. Būtent pasiekimas, nepatenkintas poreikis yra motyvacija veikti, stengtis, rasti išeitį. Tokios situacijos mus lydi kiekvieną dieną, o valstybiniai brandos egzaminai nėra išimtis. Manymas, kad poreikiai gali būti patenkinami be pastangų, reiškia asmeninės atsakomybės panaikinimą.
Manymas, kad poreikiai gali būti patenkinami be pastangų, reiškia asmeninės atsakomybės panaikinimą.
Galima ginčytis, ar tikrai šio sprendimo priėmėjai mąstė ideologiškai. Vis dėlto pačios filosofijos ištakos tokios pat – būti geriems ir padėti tiems, kurie yra pažeidžiamiausi. Būtent tai iliustruoja ir ministrės paaiškinimai, jog, nepaisant to, kad mokinių rezultatai apskritai yra geresni nei anksčiau, nustatyta 35 taškų kartelė yra per aukšta daliai mokinių.
„Socialinis teisingumas“ grindžiamas sąžiningumo principu. Tačiau dažniausiai nutinka priešingai. Orientuojantis į pasekmes, bet ne į konkrečias situacijas, nustatomos ne visiems galiojančios taisyklės, o arbitrarūs pageidaujami rezultatai.
Vieni centriniai planuotojai nusprendžia, kokia dalis moksleivių gali neišlaikyti egzaminų. Kiti – kokia pajamų nelygybė dar toleruotina, o kokia jau nebe. Bet koks nukrypimas nuo iš anksto sumanyto siektino rezultato traktuojamas kaip neteisingumas. Ne todėl, kad kas nors sukčiavo, apgaudinėjo ar atėmė iš kitų, o todėl, kad pageidaujamas centrinio planavimo rezultatas nesutampa su realybe.
Taip ir šiuo atveju. Valdžia sureagavo ne tada, kai egzaminų užduotys pasirodė netinkamai parengtos. Ne tada, kai mokymo kokybė buvo akivaizdžiai per prasta, o tada, kai išryškėjo nepageidaujamas rezultatas. Kai egzaminų rezultatai koreguojami ne pagal žinių lygį, o pagal mokinių socialinę padėtį ar bendrą statistiką, vertinimas praranda ryšį su realiu pasirengimu ir tampa politinių sprendimų įrankiu. Egzaminai praranda prasmę, nes tai nebėra objektyvus matas.
*****susije*****
Tokie sprendimai kenkia visiems. Tie, kuriems galbūt trūko vos kelių taškų, mokomi, kad svarbiau laukti malonės iš viršaus, nei pačiam daugiau dirbti ar bandyti ištaisyti savo rezultatą. Tiems, kurie, nepaisydami visų kilusių iššūkių, pasiekė tikslą, galiausiai pasakyta, kad jie to nenusipelnė, nes jų padėtis buvo geresnė. Taip abiturientai praranda tai, ką iš tiesų užsidirbo.
Galiausiai visiška parodija tampa bandymai taisyti pačios „socialinio teisingumo“ politikos sukeltą neteisingumą. Kai kompensuojama vieniems, vėliau tenka kompensuoti tiems, kurie nukentėjo dėl pačios neteisingos kompensacijos.
Kaip ir ekonomikoje – kai vieną sektorių subsidijuoji, po to turi padėti kitam, nukentėjusiam nuo iškraipytos konkurencijos. Galiausiai atsiranda visa kompensacinių išlygų sistema, kuri ne tik neturi vidinės logikos, bet ir panaikina motyvaciją apskritai stengtis.
Todėl tai ne tik egzaminų balų klausimas – tai klausimas, ar mūsų visuomenėje dar egzistuoja aiškus atlygis už pastangas. Šiandien – papildomi balai valstybiniuose brandos egzaminuose, rytoj – korekcijos priimant į universitetus pagal regionus, lytį ar rasę, vėliau – darbo rinkos nelygybių taisymas, kvotos, atlyginimų suvienodinimas. Taip nebeliks nieko, dėl ko išvis verta stengtis.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
