Asmeninis archyvasLietuva pagaliau turi naują tikslą. Šalies krašto gynybai reikia skirti bent 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Neįmanoma su tuo ginčytis, kai tiršti pavojaus debesys telkiasi rytiniame Baltijos jūros krante. Vakarų parama Ukrainai stringa, nuostolių neskaičiuojanti Rusijos kariuomenė centimetras po centimetro stumiasi į priekį Rytų Ukrainos fronte, JAV prezidento rinkimų favoritas Donaldas Trumpas prieš NATO nukreiptais pareiškimais pranoksta pats save, o artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose įspūdingas pasirodymas prognozuojamas proputiniškiems kraštutiniams dešiniesiems.
Gal tai ir neturėtų kelti panikos, bet akivaizdu, kad ir Lietuvai, ir Europai metas pačioms rūpintis savo saugumu ir, jei išsipildytų pats blogiausias scenarijus, nusipirkti pakankamai laiko sulaukti sąjungininkų pagalbos. Nesame tikri, kaip suveiktų NATO 5-asis straipsnis. Amerikiečių, britų, švedų, vokiečių ryžtas apginti Baltijos šalis, tikėtina, būtų tiesiogiai proporcingas mūsų nuožmumui ir sugebėjimams atremti priešą. Tuo jau įsitikino Ukraina, kuriai Vakarų pagalba ir parama plūstelėjo po to, kai V. Putinui nepavyko užimti Kyjivo per tris dienas.
Taigi tikslas aiškus – būtina didinti gynybos biudžetą, o tam reikia daugiau pinigų. Ir čia išryškėja visos mūsų politikų vaikiškos ligos, kurioms persirgti taip ir neužteko trijų nepriklausomybės dešimtmečių, kai visas dėmesys skiriamas įvaizdžiui ir statistikai, bet ne realiems rezultatams, naudai piliečiams, šalies verslui ir, galų gale, elementariam racionalumui.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Pirma klaida – gynybos biudžetą skaičiuoti BVP dalimi procentais, o ne absoliučiais skaičiais, kiek šimtų milijonų eurų reikia šiems, kitiems ir visiems vėlesniems metams.
Antra klaida – tikėtis šiuos pinigus surinkti didinant ir įvedant naujus mokesčius. Bankų viršpelnių apmokestinimas buvo dar toks pusėtinas sprendimas, bet ir jis turi šalutinių padarinių. Pelno mokesčio didinimas ar juo labiau naujų mokesčių įvedimas tik apsunkins verslo padėtį ir sumažins jo konkurencingumą, o tai galiausiai atspindės šalies biudžeto ir BVP rodikliai – 3 proc. gynybai gal ir skirsime, bet jie bus gerokai liesesni, kaip ir kitoms reikmėms.
Visas politikų dėmesys skiriamas įvaizdžiui ir statistikai, bet ne realiems rezultatams, naudai piliečiams, šalies verslui ir, galų gale, elementariam racionalumui.
Kitas pinigų šaltinis – skolintis. Ir čia Lietuva turi neįtikėtinų rezervų, beveik 30 mlrd. eurų, dūlančių ir dėl infliacijos nykstančių bankų sąskaitose. Išradinga reklamos kampanija ir dosnesnė grąža gyventojus paskatintų investuoti į „gynybos obligacijas“. Svarbiausia, kad šie pinigai ir už juos sumokėtos palūkanos liktų Lietuvoje, o paskolinę piliečiai bent jau apsaugotų santaupas nuo infliacijos, bet politikai į šias galimybes žiūri kaip į minų lauką. Toks tradicinis požiūris: kaip čia nepadarius, kad tik pasiturintiems piliečiams būtų naudos.
Net ir liberaliomis vadinamų partijų atstovai demonstruoja beribę fantaziją, kas sugalvos didesnę nesąmonę ar pseudoidėją. Viena tokių – aukoti kariuomenei. Gal dar pasiūlykite „susimesti“ viešajam saugumui, keliams, švietimui, sveikatos apsaugai? Nors už daugelį šių dalykų viena ar kita forma papildomai ir taip mokame.
Politikams būtina pakeisti požiūrį ir į viešuosius pinigus. Prezidentiniai miuziklai, savivaldybių tarybų narių čekiukai ir parlamentarų išlaidos brangiausiems kompiuterių ir telefonų modeliams kuria labai nuodingą atmosferą, kad išradingumo stokojantiems politikams fantazijos nestinga tik taškant mokesčių mokėtojų pinigus. O čia dar išdygsta Vilniaus meras Valdas Benkunskas, lengva ranka metantis papildomus 30 mln. eurų abejotinos naudos nacionalinio stadiono projektui. Tuo tarpu Valstybinė mokesčių inspekcija grasina „žiauriomis akcijomis“ savaitgalį degalus pilantiems privačių įmonių vadybininkams. Sunku sukurti didesnę demotyvaciją mokesčių mokėtojams.
Pramonininkai politikams irgi turi priekaištų. Viešai jie dar valdosi, tačiau privačiuose pokalbiuose nerinkdami žodžių mala socialinių tinklų ministrus Arvydą Anušauską ir Aušrinę Armonaitę. Atrodytų, elementaru, surink visus prie vieno stalo ir pristatyk, kokių gaminių reikia Lietuvos kariuomenei ir gynybai, nes tai ne tik aukščiausių technologijų ginklai, bet dažnai nesudėtingi gaminiai iš plastiko, metalo ar betono. Tačiau net Vilniaus senamiesčio gyventojai neturi slėptuvių, kur reikėtų gelbėtis nuo priešo šachedų ar kindžalų. Kokio Balbieriškio gal ir turi, bet kas į jį taikysis milijonus kainuojančiomis raketomis?
Artėja Kovo 11-oji, po to bus stojimo į NATO ir ES jubiliejai. Bus daug gražių kalbų apie grėsmes, vienybę ir patriotizmą. Bet gal pagaliau reikėtų pradėti galvoti apie piliečių bei nacionalinio verslo interesus ir pagarbą kiekvienam mokesčio mokėtojo centui. Tai – tikrasis patriotizmas. Tuomet kitos problemos imtųsi spręstis savaime.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
