Asmeninis archyvasAr teko keliauti po Rumuniją? Tai turbūt viena labiausiai mitais apipintų Europos šalių, kurios įvaizdis smarkiai nutolęs nuo realybės. Tai gali lemti asmeninės nuostatos, pasąmonėje įstrigę istorinių žinių likučiai ir žiniasklaidoje pasirodanti skurdi, dažniausiai pikantiška informacija.
Iš tiesų tai viena sparčiausiai augančių ES valstybių. Bendrasis vidaus produktas (BVP) asmeniui pagal perkamosios galios paritetą didesnis nei Latvijoje. Beveik 20 mln. gyventojų rinka pritraukia įvairesnių užsienio verslų nei Baltijos šalys („Lidl“ į Rumuniją atėjo penkeriais metais anksčiau nei į Lietuvą). Tiesiami nauji keliai, o ir senesni gal net mažiau nugyventi nei Lietuvoje. Bukareštas itin nukentėjo nuo bepročio tirono, tačiau yra kitų išpuoselėtų miestų ir kaimų su įspūdingais senamiesčiais, bažnyčiomis ir pilimis. Miestuose gausu gerų restoranų, gražių viešbučių. Gamta irgi dosni – nepagailėjo nei jūros, nei upių, nei kalnų.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Bet ar mums reikia realesnio Rumunijos suvokimo? Jei nežadate šioje šalyje investuoti ar bent jos aplankyti, ir toliau galima gyventi iškreiptame iliuzijų pasaulyje. Rumunija šiuo atveju tik graži metafora suvokti kur kas žalingesniam reiškiniui – daugelis mūsų, ypač politikai, net ir aukščiausi valstybės pareigūnai, menkai pažįsta Lietuvą. Yra supančioti asmeninių nuostatų, žinių trūkumo, nenoro priimti realybės. Daugelio galvose įsitvirtinusios klišės apie dvi Lietuvas, apie Vilniaus ponus ir skurdo provinciją. Dar blogiau – politikai manipuliuoja faktais, kad sukurtų problemų ar priešų, nuo kurių žadėtų išgelbėti. Tai iš tribūnų, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ypač garsiai aidi šiais rinkimų metais, kai jau klausėmės ir dar ilgai girdėsime kandidatų rinkimų pažadus ir pergalės kalbas.
Daugelis mūsų, ypač politikai, net ir aukščiausi valstybės pareigūnai, menkai pažįsta Lietuvą. Yra supančioti asmeninių nuostatų, žinių trūkumo, nenoro priimti realybės.
Tuos mitus gana lengva sugriauti. Gerokai skiriasi padėtis Šiauliuose ir Panevėžyje. Kalvarija niekaip neprilygsta Kazlų Rūdai. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje patirtas traumas sėkmingai išsigydė Tauragė, o Naujoji Akmenė tiesiog prisikėlė iš pelenų. Galima ilgai tęsti. Tačiau tikėti politikų pažadais, kad vidutinis atlyginimas Pagėgiuose turi priartėti prie Vilniaus, kur klesti geriausiai apmokamas darbo vietas siūlantys finansų, informacinių technologijų, telekomunikacijų, energetikos sektoriai, yra naivu. O tokius pažadus dalyti mažų mažiausiai neatsakinga. Net Vilniaus ir Klaipėdos vidutiniai atlyginimai nebus panašūs. Palyginkime ne kiaušinius su apelsinais, bet mokytojų, parduotuvės kasininkų, tarnautojų, medikų algas, įvertinkime pragyvenimo išlaidas, ir iš sostinės ponų bei provincijos skurdžių teliks miražas. Ne vienas sėkmingų verslų regionuose savininkas pasakojo, kad vadybininkams moka „vilnietiškus“ atlyginimus ar dar didesnius vilniečiams, kad šie vadovautų įmonėms Utenoje, Panevėžyje ar Marijampolėje.
Politikams reikėtų geriau įsiklausyti į visuomenės norus, lyginti statistikos duomenis ir sociologų apklausas, o ne klausytis rėksnių feisbuke. Įdomių įžvalgų pateikiame ir šiame IQ numeryje analizuodami Lietuvos gyventojų svajones. Jas išsiaiškinti buvo Vokietijos Friedricho Eberto fondo idėja, kuris finansavo Baltijos šalių gyventojų apklausą. Plačiau apie svajones rašome kituose straipsniuose, bet čia įvardykime bent kelias užduotis, kurias politikams nebyliai formuluoja piliečiai.
Didžiausias lietuvių noras – keliauti. Ir ne į Palangą ar Paryžių, bet į egzotiškas šalis. Politikų šis noras neturėtų ypatingai įpareigoti, bet tai jiems yra aiškus signalas, kad žaidimų, ne duonos jau reikia lietuviams. Oro susisiekimas yra dar neišspręsta problema, į kurią galima pažvelgti iš kitos pusės – Lietuva 2022-aisiais buvo paskutinė ES pagal šaliai tenkančių atvykėlių iš kitų ES valstybių nakvynių dalį.
Siekiant svajonių susiduriama ir su kliūtimis. Vyresnieji itin nepatenkinti sveikatos ir socialine apsauga, jaunesni nusivylę švietimu. Štai čia politikai turėtų pasiraitoti rankoves, išsiaiškinti tikrąsias problemų priežastis ir jas pagaliau ryžtingai spręsti. Bet socialdemokratai prisijungė prie prezidento, kad iš posto išprašytų pastarojo nemėgstamą sveikatos apsaugos ministrą iki Seimo rinkimų likus trims mėnesiams. Valdantieji greičiausiai negailės jėgų jį išsaugoti.
Piliečiai siunčia ir kitą aiškų signalą – labiau tiki privačiu verslu ir konkurencija, o ne valstybės gebėjimu veikti efektyviai ekonomikoje. Bet rudenį Vyriausybę vėl gali formuoti politinės jėgos, kurios svaigs apie valstybines vaistines ir valstybinį banką.
Svarbiausia išvada lietuvių svajonių paieškose – dauguma įsitikinę, kad svajonę privalo pasiekti patys. Geriausia, ką galėtų vizijose, fobijose ir stereotipuose susipainioję politikai padaryti, – tiesiog jiems netrukdyti.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
