Asmeninis archyvasPensijų lango atidarymą socialdemokratai grindė žmogaus laisvės principu. Tačiau tikroji laisvė – tai ne tik galimybė išleisti pinigus šiandien. Tai ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už ateitį, užtikrinti sau orų gyvenimą rytoj. Pensijų kaupimo sprendimai kaip tik ir parodo, kiek ši laisvė yra tikra, o kiek – trumpalaikė iliuzija.
Kol kas 6:4 laisvės naudai. Per pirmą ketvirtį iš II pensijų pakopos pasitraukė apie 40 proc. gyventojų. Jie jau sulaukė ir išmokėjimų, kuriuos vieni paverčia vartojimu, o kiti – kitokia investicija ateičiai.
Visgi, daugiau kaip pusė žmonių priėmė ne mažiau svarbų sprendimą – likti sistemoje ir toliau kaupti, stebėti įvykius. Ir tai yra racionalus pasirinkimas. Demografinės tendencijos aiškios: visuomenė sensta, todėl vien valstybės pensija negalės užtikrinti pakankamo pajamų lygio senatvėje. Prognozuojama, kad žmogaus pensija sieks apie ketvirtadalį jo įprastų pajamų, o tai reiškia apčiuopiamą finansinį suspaudimą. Aišku viena – jei norime tikros finansinės laisvės ateityje, turime kaupti patys.
Mūsų seneliai tokios prabangos neturėjo ir senatvėje visi iki vieno tapdavo valdžios įkaitais. Tai vienas iš skiriamųjų bruožų – kuo totalitarinė valstybė skiriasi nuo laisvos, demokratinės. Žmonės laisvoje visuomenėje nėra valdžios įkaitai nei tuomet, kai dirba, nei sulaukę senatvės.
Dažnai girdime teiginį, kad II pakopos sistema nepasiteisino, nes „Sodros“ pensijos augo sparčiau. Tačiau toks vertinimas ignoruoja esmines aplinkybes. Pensijų kaupimas yra ilgalaikis procesas, o šiandien jį vertiname dar tik įpusėjus kaupimo laikotarpiui. Kai sistema startavo, vidutinis atlyginimas „į rankas“ siekė vos 242 eurus. 2024 m. jis jau buvo apie 1 432 eurus – 6 kartus didesnis. Natūralu, kad nuo labai mažų įmokų sukauptos sumos šiandien atrodo kuklios. Be to, „Sodrai“ mes mokame trigubai daugiau – beveik 9 proc. darbo užmokesčio, o kaupimui skiriame tik 3 proc., anksčiau įmoka buvo net mažesnė – apie 1,8 proc. Dar 1,5 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU) pridedama iš valstybės biudžeto, tad uždirbantiems mažiau vidutinės algos pensijų kaupimas yra ypač palankus.
Dalis nusivylimo kyla ir dėl sisteminių sprendimų pradžioje – kai kaupimas mažino „Sodros“ pensiją ir buvo leidžiama įsitraukti žmonėms, kuriems nedaug liko iki pensijos. Tai sukūrė nerealistiškus lūkesčius. Tačiau nuo 2019 m. ši problema ištaisyta – įmokos atskirtos, o sistema tapo skaidresnė.
Svarbiausia, kad šiandien matome visai kitą tendenciją. Pastaraisiais metais investicinė grąža viršijo 10 proc. per metus, kai atlyginimų augimas euro zonoje siekė apie 2,8 proc. Lietuvoje atlyginimai vis dar stipriai augo, bet priartėję prie ES vidurkių, nebeturime realistinių šaltinių sparčiam augimui ateityje. Vadinasi, ilgalaikis kaupimas turi potencialo ne tik pasivyti, bet ir viršyti lūkesčius – jei sudarysime jam tinkamas sąlygas.
Ir čia yra esminis klausimas: ką daryti, kad žmonės ne tik liktų sistemoje, bet ir kauptų daugiau? Kaip pergalėti tai, kas ekonomikoje vadinama „momento pirmenybe“ – polinkiu suvartoti ką turime „čia ir dabar“, ignoruojant ateitį, kurią visuomet dengia neapibrėžtumo šydas.
Žmoniija nerando paveikesnio metodo, negu mokestinės paskatos. Jos turi ir papildomą, vidinę logiką – sukaupęs senatvei žmogus nebus našta valstybei, ir jos išlaidos sumažės. Mažai kas žino, kad atidėti į II pakopą galima daugiau, negu minimalūs 3 proc. Žmogus gali atidėti kad ir 10 proc. pajamų, ir pasinaudoti mokesčių atskaita, analogiška tai, kuri galiojo III pakopai. Tačiau galiojanti gyventojų pajamų mokesčio atskaitos riba – 1 500 eurų įmokų ir 300 eurų mokesčių atskaitos neatitinka nei infliacijos, nei augusių pajamų realybės. Ji turėtų būti reikšmingai didinama – bent iki 6 000 eurų per metus arba tiesiog, iki 25 proc. žmogaus pajamų. Tai leistų žmonėms realiai didinti įmokas, o ne apsiriboti minimaliais 3 proc. Taip pat būtina atskirti II pakopos mokestinės atskaitos ribas nuo III pakopos, kuria dar dešimt metų naudosis tie, kas apsidraudė III pakopoje iki šių metų pradžios. Tik tuomet atsiras realios motyvacijos atidėti į II pakopą daugiau, negu minimalūs 3 proc.
Tarptautinė praktika rodo, kad adekvatus kaupimo lygis siekia apie 10 proc. pajamų. Pasaulio bankas aiškiai įvardija – norint sustiprinti antrąją pakopą, būtina didinti įmokas ir sudaryti tam paskatas. Be jų sistema liks formali, ir nepakankama.
Kaupimas yra ilgalaikis įprotis. Pradžioje keli procentai atrodo reikšmingi, bet labai greitai tampa nepastebimi. O rezultatas – sukauptas kapitalas, kuris suteikia tikrą pasirinkimo laisvę senatvėje.
Todėl šiandien verta ne mėgautis pasitraukusiųjų istorijomis, bet sustiprinti sąlygas tiems, kurie pasirenka likti. Jei jau deklaruojame savo valstybėje laisvę, turime ją matuoti gebėjimu prisiimti atsakomybę už save ir už savo šalį.
Lietuvių tikėjimas, kad Dievas davė dantis, tad duos ir duonos yra šio vakaro Geroji Naujiena.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
