Meniu
Prenumerata

sekmadienis, sausio 29 d.


REDAKTORIAUS SKILTIS
Sugrąžinkite politiką
Ovidijus Lukošius
O. Lukošius.

Žurnalas IQ tęsia tradiciją vertinti kadencijos pusiaukelę pasiekusios Vyriausybės veiklą.

2010-aisiais įkurtas leidinys greitai sulaukė progos parašyti pažymius Andriui Kubiliui ir jo ministrams, tačiau ši tradicija nenutrūko ir vėliau – Algirdo Butkevičiaus ir Sauliaus Skvernelio ministrų kabinetai pasiekė ne tik pusiaukelę, bet ir finišą. Ingrida Šimonytė kol kas demonstruoja absoliutų stabilumo rekordą – jei iki gruodžio 11-osios prie Gedimino pr. 11 rūmų nenusileis juodoji gulbė, kadencijos pusiaukelę pasieks visi prie starto linijos stoję ministrai.

Vyriausybė yra politinis darinys, kurio sudėtis nulemta piliečių balsavimo rinkimuose, politinių partijų derybų dėl koalicijos, o vėliau ir diskusijų ar net kovos su prezidentu. Tačiau I. Šimonytės Vyriausybės atveju politika čia ir baigėsi, premjerei ir ministrams daugiau ar mažiau pasinėrus į kasdienių problemų ir iš tiesų rimtų krizių valdymą, pamiršus ne tik pažadus rinkėjams, bet ir prieš rinkimus garsiai deklaruotas vertybes. Ir čia jau galima įžvelgti problemų.

Nors pradžia buvo gera. Vyriausybę sudarė aštuoni vyrai ir septynios moterys. Tai galima laikyti tobula pusiausvyra, įvertinus, kad vadovė – moteris. Tai buvo labai ryškus politinis gestas, turėjęs pabrėžti šios Vyriausybės modernumą ir vertybes, kartu subtili pašaipa valdžios kabinetus užleidusiems politiniams oponentams – S. Skvernelio ministrų kabinete kadencijos pabaigoje tebuvo viena ministrė Rita Tamašunienė.

Tačiau užvirus darbams, vertybės rado vietą stalčiuose, o iš politikų beveik visi ministrai greitai virto pilkais administratoriais. Vyriausybėje netrūksta legionierių, kai kurie jų politikai su sąlyga, aktyviai ar visiškai nedalyvaujantys partijų veikloje: Arūnas Dulkys, Kęstutis Navickas, Marius Skuodis. Net ir I. Šimonytė tęsia S. Skvernelio pradėtą tradiciją, kai Vyriausybei vadovauja partijai nepriklausantis žmogus, o partijos pirmininkas valdo nuo galinės sėdynės, kaip Ramūnas Karbauskis, ar iš Užsienio reikalų ministerijos kabineto, kaip Gabrielius Landsbergis. Tiesa, I. Šimonytė ką tik pareiškė ketinanti stoti į konservatorių partiją ir, tikėtina, siekti jos pirmininko posto.

Su G. Landsbergiu sudėtingiau – jis tarsi ta „Jenga“ kaladėlė, kurią pajudinus griūva visas bokštas.

Kaip jums mintis, užuot formavus vyriausybę, paskelbti konsultavimo bendrovėms konkursą valdyti šalį? Iškelti tikslus, susitarti dėl atlygio ir taisyklių, kada sutartis nutraukiama ar tęsiama. Skamba absurdiškai, tiesa? Tačiau to paties S. Skvernelio laikais paleista profesionalų vyriausybės idėja tebeplevena kažkur po valdžios kabinetus. Mes – profesionalai, neklystantys ir neatskaitingi, kol nesibaigė mūsų ketverių metų sutartis, nedrįskite reikalauti mūsų atsistatydinti.

Šią koncepciją aršiai pirmuosius dvejus metus gynė ir I. Šimonytė, nors rinkėjai, opozicija ir kritiška žiniasklaida teisėtai reikalavo ministrų galvų. Pavyzdžiui, Agnės Bilotaitės, įsivėlusios į nė vienai pusei garbės nedarantį konfliktą su generolu Ričardu Pociumi, ar Mariaus Skuodžio, klupinėjusio „Belaruskalij“ ir „Lietuvos geležinkelių“ skandale. Sudėtingiau tik su G. Landsbergiu – jis tarsi ta „Jenga“ kaladėlė, kurią pajudinus griūva visas bokštas.

Politinės valios Vyriausybė neturi ir naikinti kai kuriuos absurdiškus praėjusios kadencijos draudimus – liberalių jėgų vėliavos, pelniusios nemažą dalį rinkėjų balsų, atsidūrė kažkur šiukšliadėžėse prie ministerijų durų. Bent jau iki kitų rinkimų. Nei Liberalų sąjūdžio, nei Laisvės partijos atstovų antakiai nė nekrustelėjo dėl iš Baltarusijos plūstančių migrantų padėties ir teisių ar trukdymų žiniasklaidai fiksuoti, kas iš tiesų vyksta pasienyje.

I. Šimonytės Vyriausybę užklupusi krizių lavina yra ne tik didžiulis išbandymas, bet ir gera priedanga atidėlioti reformas, kurios irgi yra politinės valios ir ryžto išraiška. Kodėl visa Vyriausybė turi būti laisva nuo krizių, kad būtų galima imtis kuopti viešojo sektoriaus problemas? Kaip infliacija trukdo iš esmės imtis sveikatos apsaugos, aukštos energijos kainos – švietimo, o karas Ukrainoje – kultūros sektoriaus reikalų?

Trukdo ne krizės, bet būtent politinės valios stoka, nes iš prigimties politinius ministrų postus vis dažniau užima galbūt gabūs vadybininkai, galbūt patyrę administratoriai, bet be politinių tikslų, jų pažiūros nebūtinai sutampa su koaliciją sudarančių partijų ideologija, jie neturi politinio užnugario.

Mums vis dažniau taip pat bandoma įpiršti mintį, kad XXI a. ideologijos nebėra svarbios. Iš tiesų socialdemokratinės idėjos atrodo senstelėjusios, nes darbuotojai ir darbdaviai dabar dažniausiai sėdi toje pačioje valtyje. Tačiau vertybiniai konfliktai visuomenėse nedingo, o kai kurie tik paaštrėjo. Tad sugrąžinkite į vyriausybes politikus ir politiką. Ar skelbsime konkursą iš tikrųjų profesionaliems administratoriams?

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.

BEREKLAMOS:

2022 11 30 06:42
Spausdinti