Asmeninis archyvasPraėjusiais metais daug diskusijų sukėlė beveik 26,8 mln. eurų gydymo įstaigoms neapmokėtų vadinamųjų virš sutartinių paslaugų. Šiandien matome, kad problema ne tik niekur nedingo, bet ir gilėja – po pirmojo ketvirčio viešojoje erdvėje kalbėta apie maždaug 40 mln. eurų papildomų viršijimų, kuriems finansavimo sprendimų ieškoma. Didžioji dalis šių viršijimų susidaro ne dėl išskirtinių ar retų atvejų – kalbama apie specialistų konsultacijas, tyrimus, dienos chirurgiją, planines stacionarines paslaugas. Tai reiškia, kad problema paliečia ne pavienius atvejus, o kasdienes paslaugas, kurių bet kada gali prireikti kiekvienam žmogui.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip techninis ginčas tarp ligonių kasų ir gydymo įstaigų. Tačiau iš tiesų ši tema paliečia daug fundamentalesnį klausimą – kiek valstybė realiai yra pasirengusi pasirūpinti savo žmonių sveikata ir kiek pati sistema šiandien atitinka realų poreikį.
Nes pacientui visa ši diskusija skamba labai paprastai: ar susirgęs gausiu pagalbą?
Ir čia atsiranda tam tikras absurdas. Viena vertus, valstybė deklaruoja visuotinį sveikatos draudimą ir kasmet didina sistemos finansavimą. 2026 m. gydymo įstaigoms numatyta beveik 3 mlrd. eurų – apie 8,4 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Kita vertus, tuo pačiu pripažįstama, kad dalis suteiktų paslaugų gali likti neapmokėtos, nes pacientų poreikis viršijo suplanuotas apimtis.
Iš esmės žmogui siunčiama žinutė, kad sistema garantuoja gydymą, bet tik tol, kol pakanka suplanuoto finansavimo.
Tuomet natūraliai kyla klausimas – kada ir kuo reikia susirgti, kad garantuotai patektum į tas paslaugas, kurioms lėšų dar užtenka?
Žinoma, valstybė pagrįstai prioritetizuoja gyvybiškai svarbias sritis – skubią pagalbą, onkologiją, insultų ir infarktų gydymą. Tačiau kita sveikatos sistemos dalis pamažu pradeda veikti kvotų logika. Vis dėlto pacientui skirtumas tarp „prioritetinės“ ir „neprioritetinės“ ligos nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti finansinėse lentelėse. Žmogui jo ar jo artimo sveikatos problema visada yra prioritetinė.
Vis dėlto šioje situacijoje būtų pernelyg paprasta viską suvesti tik į papildomų pinigų poreikį. Problema yra daug gilesnė ir sistemiškesnė.
Lietuvos sveikatos sistema jau daugelį metų gyvena su struktūriniais iškraipymais:
- dalies paslaugų įkainiai nebeatitinka realių sąnaudų;
- finansavimo modeliai ne visada atspindi tikrąjį paslaugų poreikį;
- gydymo įstaigos ilgainiui prisitaikė prie sistemos logikos;
- atsirado paskatos „optimizuoti“, „kombinuoti“ ar pertekliniai deklaruoti tam tikras paslaugas tam, kad būtų galima išlaikyti finansinį stabilumą.
Tai nėra vienos įstaigos ar vieno vadovo problema. Tai sistemos pasekmė, kai ilgą laiką formuojama aplinka, kurioje visi dalyviai mokosi ne tiek efektyviausiai gydyti pacientą, kiek išgyventi esamo finansavimo modelio sąlygomis.
Todėl šiandien jau nebeužtenka spręsti tik klausimo, kaip padengti šių metų skolą už suteiktas paslaugas. Reikia daug nepatogesnės diskusijos:
- ar valstybė realiai žino tikrąjį sveikatos sistemos poreikį;
- ar dabartiniai paslaugų įkainiai atitinka realybę;
- ar turime patikimus duomenis apie tai, kiek ir kokių paslaugų iš tiesų reikia;
- ar finansavimo modelis neskatina iškreipto elgesio.
Ir ši tema svarbi ne tik finansų ar sveikatos politikos prasme.
Valstybės atsparumas prasideda nuo visuomenės sveikatos. Jei sistema tampa sunkiai prognozuojama, jei žmonės pradeda nepasitikėti galimybe laiku gauti pagalbą, jei gydymo įstaigos nuolat balansuoja tarp medicininių poreikių ir finansinio išgyvenimo, tai ilgainiui tampa ne tik socialinės politikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimu.
Krizės, pandemijos, ekstremalios situacijos ar geopolitiniai sukrėtimai pirmiausia išbando ne deklaracijas, o realų sistemos pajėgumą. O pajėgumas prasideda nuo labai paprasto dalyko – ar valstybė iš tiesų supranta, kokios būklės yra jos sistemos.
Todėl šiandien svarbiausia ne tik rasti papildomų milijonų trumpalaikiam trūkumui padengti. Svarbiausia – pagaliau pradėti sąžiningai skaičiuoti, ko sistemai realiai reikia, kaip veikia dabartiniai finansiniai mechanizmai ir kokias elgsenas jie kuria.
Nes priešingu atveju rizikuojame gyventi sistemoje, kurioje oficialiai visi esame apdrausti, tačiau realiai vis mažiau aišku, ar valstybė pajėgi pasirūpinti savo žmonėmis tada, kai to labiausiai reikia.
Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) mokslininkė, dėstytoja
