Andrius Ufartas/ELTAUkrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė, kiek ukrainiečių gyvybių nusinešė jau 2 metus trunkantis plataus masto karas su Rusija. 31 tūkst. žmonių aukų.
Kiek prarado per tą laiką Rusija? Manau, tiksliai niekada nesužinosime, ir Rusijos gyventojai taip pat nesužinos, kiek gi kainuoja šis „pergalingas“ Vladimiro Putino žygis.
Kiek Rusija jau metė savo žmonių į kruviną mėsmalę? Per 400 tūkst. Ir sustoti neketina, po prezidento rinkimų planuojama mobilizaciją didinti dar 400 tūkst. Rusijai niekada nebuvo gaila žmonių, ten požiūris į žmogaus gyvybę nesikeitė nuo pat mongolų totorių ordos laikų.
Šimtmečius žmonių gyvybės Rusijoje nereiškė nieko daugiau kaip galimą patrankų mėsą, ir jos bus išmetama į karo lauką tiek, kiek reikės. Putino cinizmas po Aleksejaus Navalno mirties apdovanoti kalėjimų administraciją geriausiai liudija, kiek jam svarbi savo visuomenės ar Vakarų lyderių nuomonė. Dauguma atvejų – tiesiog nė kiek.
Nei Ukraina, nei kitos Europos šalys tokiu požiūriu niekada nesivadovavo ir nesivadovaus, mes negalime sau leisti tuščiai aukoti žmonių gyvybes. Todėl mąstydami apie savo pasirengimą gintis, be abejo, turime išmokti Ukrainos pamokas. Čia neretai pasigirsta balsų, sakančių, kad mes NATO šalis ir mums karinės Ukrainos pamokos nėra visiškai tokios jau aktualios ir tiesiogiai taikytinos.
Tai mano vizija (nemanau, kas esu čia labai originalus, bet noriu pabrėžti), kad visa Europa turi judėti naujų pramonės technologijų vystymo kryptimi, ir tai vienintelis kelias laimėti šį karą.
Bet aš manau, kad visų pirma verta mąstyti apie patį principą: maksimaliai saugoti karių gyvybes, o tai reiškia, kad vienintelis kelias laimėti – tai mūsų technologinis pranašumas. Būtent šioje vietoje siūlau jau dabar dėti maksimalias pastangas, kad technologinį pranašumą įgytume vystydami savo gynybos pramonę.
Ir akcentuoju, kad ne viską pasiskolintume ir nusipirktume, o būtent, ką galime, kurtume ir įgytume patys, kad galėtume savo ginkluotę, amuniciją, gynybines priemones gamintis ir tobulinti, taikyti naujausias inovacijas čia, Lietuvoje, kartu su gynybos pramone vystydami ir kitas pramonės šakas.
Ne paslaptis, kad būtent gynybos pramonės tobulinimas neretai tampa impulsu inovacijoms, vėliau keičiančioms ir ištisas pramonės sritis. Informacinių technologijų plėtra, kosminių palydovų infrastruktūra, farmacijos, branduolinės energetikos inovacijos prasidėjo būtent kaip gynybos pramonės dalis.
Jau dabar matome, kokie efektyvūs karo lauke būna dronai, elektroninė gynyba. Ir nors Rusija dar turi apie 2 tūkst. tankų, apie 7 tūkst. lengvųjų šarvuočių (remiuosi ukrainiečių skelbiamais duomenimis), bet pati pradeda beprotiškai daug investuoti į šimtų tūkstančių dronų gamybą (čia jau skelbiasi patys rusai, tikėtina, kad investicijos į karo pramonę Rusijoje kur kas didesnės). Bet kokiu atveju matome, kad Rusijos pramonė per šiuos 2 augančių sankcijų metus išgyveno būtent plataus persiorientavimo į karo pramonės poreikius dėka.
Tai mano vizija (nemanau, kas esu čia labai originalus, bet noriu pabrėžti), kad visa Europa turi judėti naujų pramonės technologijų vystymo kryptimi, ir tai vienintelis kelias laimėti šį karą. Tik kurdami, gamindami ir siųsdami į Ukrainą kuo daugiau inovatyvios karinės technikos, mes galime nugalėti patrankų mėsos strategija paremtą Rusijos karinę mašiną.
Lietuvos pramonė turėtų ne tik neatsilikti ir būti įtraukta į visas vertikalias Europos gynybos pramonės gamybos grandines, turime nuosekliai judėti biurokratinių kliūčių vystyti savo gynybos pramonę naikinimo link.
Maža to, turime kurti maksimalias paskatas investuoti į gynybos pramonę ir jos inovacijas. Ir kai kalbame apie papildomą finansavimą gynybai, inovatyvių gynybos pramonės technologijų kūrimas, įsisavinimas ir pritaikymas sau ir Ukrainos poreikiams turėtų būti mūsų kelias ir savo saugumo, ir Ukrainos pergalės link.
Vidmantas Janulevičius yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
