Arnas BalčiūnasPo metų rinksime savivaldą. Visas Vilnius stebėsis, kaip taip nutiko, kad Druskininkai vėl išrinko Ričardą Malinauską, Kaunas – Visvaldą Matijošaitį, o Vilniaus rajone meru taps pedofilo kunigo Henryko Gulbinowicziaus šmėkla. Nors liko dar metai, nieko pakeisti nepavyks. Tiesa paprasta – asfaltas laimi prieš vertybes, o kadangi tik nedidelė dalis fūrų liko Baltarusijoje, kelius ir toliau reikės visą laiką tvarkyti. R. Malinauską ir V. Matijošaitį galėtų išversti tik visuotinis trinkelių trūkumas, bet Donaldas Trumpas į globalius trinkelių rezervus nesikėsina.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Galima, žinoma, dėl to piktintis arba liūdėti, bet tikintiems, kad konkurenciją įsitvirtinusiems merams galima sudaryti vien dėl to, kad dabartinis kažką suka, teks nusivilti. Net jei iki šiol nepadarei nė vieno nusikaltimo, turiu blogų žinių – teks įrodyti ir tai, kad moki dirbti. Vilnius šiuo atžvilgiu yra geras pavyzdys ne todėl, kad padedamas moralės ir teisingumo nugalėjo piktąjį Artūrą Zuoką, o todėl, kad mažiau už A. Zuoką korumpuoti merai taip pat turėjo ir vadybinių gabumų, ir bent jau vidutinišką viziją miestui. Puiki pamoka pirmiausia Kaunui, bet ir kitoms Lietuvos savivaldybėms.
Vadybinių gebėjimų poreikis įstumia tradicines partijas į gana paradoksalias situacijas. Žmonės, kurie į vietos politiką ateina su ideologinėmis deklaracijomis, dažnai greitai supranta, kad rinkėjams jos nerūpi, o ko nors daugiau pasiūlyti jie negali. Pavyzdžiui, kaip Vytautas Juozapaitis Kaune. Šiuo atžvilgiu ir pats esu fundamentalistas – pirma reikia išspręsti bazinius, esminius klausimus, tuomet kalbėti apie platesnes vizijas ir idėjas. Nacionalinėje politikoje bent jau iš dalies renkamės politikus pagal būdo savybes ar ideologines nuostatas, nes klausimų spektras itin platus, o savivaldoje viskas atsiremia į gebėjimą spręsti kasdienes problemas.
Jas tinkamai spręsti ir įsitvirtinti konkrečioje savivaldybėje nėra taip lengva. Savivaldos politika yra pamatuojama: naujas darželis ar mokykla, atnaujintos viešosios erdvės, funkcionuojantis viešasis transportas. Nors prasti savivaldų rezultatai per pirmuosius du atkurtos Lietuvos dešimtmečius buvo pirmiausia nulemti didžiulio išteklių trūkumo, net ir dabar, kai savivaldos disponuoja tikrai dideliais biudžetais, yra negabių merų ir tragiškų tarybų, o tai veda prie paprastos rinkimų matematikos – kam keisti žmogų, kuris bent jau nedaro akivaizdžių kvailysčių? Savivaldoje dažniausiai balsuojama už tai, kas veikia.
Savivaldos politika yra pamatuojama: naujas darželis ar mokykla, atnaujintos viešosios erdvės, funkcionuojantis viešasis transportas.
Tai padaro savivaldos rinkimus Lietuvoje panašesnius ne į kitus rinkimus, bet į referendumus. Politinės psichologijos kontekste toks skirtumas yra ganėtinai svarbus – veikia kitokie euristiniai mechanizmai, kitaip vertinamas naujumas. Nacionalinėje politikoje rinkėjai dažnai iškelia naujus politikus, o savivaldoje bijoma pokyčių, vyrauja gerokai glaudesnis ryšys su politikais. Būtent todėl Lietuvoje atsiranda savivaldybių, kuriose merai valdo dešimtmečius. Tai nėra vien rinkėjų naivumas ar klientelizmas (nors šie dalykai taip pat svarbūs). Dažnai tai yra labai paprasta racionali reakcija į stabilumą.
Prie tokio požiūrio daug prisideda ir tiesioginiai merų rinkimai. Tarybas sudarantys politikai retai yra plačiau žinomi ar matomi, didesnėse savivaldybėse ir išvis neatpažįstami, todėl neverti plataus apmąstymo. Balsavimas rinkimuose tuomet tampa pasitikėjimo balsavimu merui, o ne platesniu pasirinkimu iš alternatyvų renkant ar baudžiant tarybas sudarančias politines jėgas. Nubausti esamas tarybų daugumas apskritai ne visada įmanoma – skirtingai nei partijos, visuomeniniai rinkimų komitetai gali tiesiog pasileisti ar pakeisti pavadinimą, taip vengdami atsakomybės rinkėjams.
*****susije*****
Rašydamas šį tekstą nesiekiu pateisinti korumpuotų politikų ar sukritikuoti sistemos, greičiau tiesiog atkreipti dėmesį į tai, kad dalies visuomenės lūkesčiai yra nepagrįsti. Sistema yra tokia, kokia yra, ir duos tokius rezultatus, kokius duos. Rezultatais feisbuke piktinsimės garsiai, vietos gyventojai piktinsis tyliai. Visa tai nepakeis fakto, kad savivaldai buvo, yra ir bus svarbiausia trinkelės. Jei trinkelės klojamos gerai, galima ir kokį televizorių į namus pasiimti.
Nepaisant visų savo trūkumų, Lietuvos savivalda ne tik yra kitokia nei nacionalinė politika, bet ir neturėtų su ja supanašėti. Savivaldybės turi klausyti gyventojų ir spręsti einamuosius reikalus, o idealiu atveju, kaip rašė Dartmuto profesorius Williamas Fischelis, dar ir pakelti savivaldybės gyventojų nekilnojamojo turto vertę. Kol socialdemokratiškos, krikščioniškos ar dar kokios nors minties koncentracija „Aruodo“ skelbimuose nebus įvardijama kaip parduodamo būsto pranašumas, tol ji savivaldoje niekam nerūpės, tad ir spaudimą pirmiau reikia kelti ne rinkėjams, o valstybės institucijoms, kurios neprispaudžia nesąžiningai besielgiančių vietos politikų.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
