Meniu
Prenumerata

antradienis, balandžio 23 d.


KOMENTARAS
Vakarų parama Ukrainai per maža ir pasiekia ją per vėlai, o už tai moka Kyjivas
Edwardas Lucasas
Martynas Ambazas/ELTA
Edwardas Lucasas.

Pagaliau kelios NATO šalys nusprendė leisti Ukrainos pilotams pradėti mokytis valdyti naikintuvus F-16. JAV taip pat uždegė žalią šviesą Nyderlandams ir Danijai pradėti šių karo lėktuvų perdavimą Ukrainai.

Ši žinia sveikintina, bet vėlavimas kelia pyktį. Mokymai užtruks kelis mėnesius, o sprendimas galėjo būti priimtas prieš pusantrų metų ar net anksčiau. Tai ta pati liūdna istorija, kurią matėme su tankais, oro gynybos sistemomis, didelio tikslumo amunicija ir kitais ginklais. Kol Vakarų šalys delsė, Rusija įrenginėjo minų laukus, o ukrainiečiai už tai mokėjo savo gyvybėmis.

Remiantis naujai nutekintais JAV skaičiavimais, iš viso plataus masto Rusijos kare Ukrainoje žuvo arba buvo sužeisti apie pusę milijono žmonių. Rusijos pusėje žuvo 120 tūkst. žmonių, 170–180 tūkst. buvo suluošinti. Ukrainos pusėje – 70 tūkst. žuvusiųjų ir 100–120 tūkst. sužeistųjų. Tai stulbinantis skaičius, daug didesnis nei per dešimtmetį trukusias kovas po Jugoslavijos subyrėjimo. Tiesa, dėl visų šių žūčių kaltas Vladimiras Putinas. Bet taip pat kalti ir Vakarų lyderiai, nesugebėję jo sustabdyti.

Nepaisant šios baisios kainos, ukrainiečiai nepavargo nuo karo. Jie žino, ką reikštų gyvenimas Rusijos nelaisvėje. Tačiau Vakarai ima pavargti. Nuolatiniai informacijos nutekėjimai ir viešos spekuliacijos rodo, kad didėja skepticizmas dėl Ukrainos galimybių padaryti ryžtingą proveržį per dabartinį kontrpuolimą. Taip pat nėra jokių ženklų, kad Rusijos karinės nesėkmės (jau nekalbant apie aukų skaičių) lemtų politinius pokyčius Maskvoje. Kai kas baiminasi, kad karas taip gali tęstis metus ar net ilgiau. Ar ne geriau būtų išnagrinėti galimybę sudaryti taikos susitarimą?

Bent jau jų mintyse planas yra aiškus. Ukrainai suteikiama narystė NATO arba lygiavertės saugumo garantijos mainais į tai, kad ji bent jau kol kas atsisakys Rusijos okupuotų teritorijų.

Toks susitarimas galėtų suveikti, nes Ukrainą galbūt būtų galima priversti jam pritarti. Tačiau platesne prasme jis nepasiteisintų. Rusija tai laikytų pergale. Ji įsiveržė į kitą šalį ir užėmė jos teritoriją. Vakarai mirktelėjo pirmieji. V. Putinas teigtų, kad tai yra išteisinimas. Vakarai galbūt laikinai išspręstų Ukrainos problemą, bet ne kur kas didesnę problemą, kuri slypi už jos. Nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio Vakarai galėjo rinktis, ar konfrontuoti su Rusija dabar, ar vėliau. Jie visada rinkosi delsti ir dėl to susidūrė su daug didesne grėsme.

Ir šį kartą bus ne kitaip. Kodėl Kremlius galėtų patikėti, kad NATO rimtai ketina ginti Ukrainą po paliaubų? Jei Vakarų aljansas nenorėjo rizikuoti eskalacija prieš Rusiją, teikdamas paramą ginklais (mokymai ir ginklų tiekimas), kodėl jis norėtų rizikuoti tiesiogine konfrontacija? Iš tiesų V. Putinas gali pagrįstai abejoti, ar NATO rimtai nusiteikusi ginti kurią nors savo narę.

Vakarų žvalgybos vertinimais, Rusijai prireiks nuo trejų iki penkerių metų, kad atkurtų savo pajėgas, kai kovos baigsis (Europai, remiantis palankiausiomis prielaidomis, prireiks dešimtmečio). Po to Kremlius ieškotų kito taikinio – galbūt kito Ukrainos kąsnio, o gal Baltijos šalių.

Tikėtina, kad Vakarai bus silpnesni, o ne stipresni, kai ateis kitas išbandymas. Ukraina bus traumuota ir galbūt pagrįstai supyks ant savo neištikimų draugų. Daugelis Europos šalių gali padaryti išvadą, kad buvo neišmintinga provokuoti Rusiją. Savo ruožtu JAV gūžtelės pečiais ir nukreips savo dėmesį į Kiniją.

Geriausia alternatyva šiam niūriam scenarijui yra paprasta: suteikti Ukrainai ginklų, reikalingų Rusijai nugalėti, ir kartu daryti realų spaudimą Kremliui. Pergalė vis dar pasiekiama. Tačiau turime jos norėti taip pat stipriai, kaip ir ukrainiečiai.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2023 08 23 13:01
Spausdinti