LLRIKetvirtadienį Frankfurte posėdžiavusi Europos Centrinio Banko (ECB) valdančioji taryba nusprendė antrą kartą šiemet sumažinti bazinę palūkanų normą ketvirčiu procentinio punkto. Kartu su ja mažėja ir kitos dvi pagrindinės palūkanų normos, tiesa, kiek neįprastu tempu. Toks ECB veiksmas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo mechaninis, nemažai pasako apie pastarąjį dešimtmetį vykdytą pigių pinigų politiką.
Kovo mėnesį atnaujintose centrinio banko operacinėse gairėse numatyta mažinti atotrūkį tarp apatinės ir viršutinės bazinių palūkanų ribos. Kitaip tariant, užsibrėžta, kad skirtumas tarp indėlių galimybės ir pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos bus sumažintas iki 15 bazinių punktų (dabar jis sudaro 50 bazinių punktų). Todėl nuo rugsėjo 18 d. visos trys pagrindinės palūkanų normos sudarys atitinkamai 3,5 proc., 3,65 proc., ir 3,9 proc. Iki pastarojo sumažinimo jos buvo 3,75-4,5 proc. intervale. Dokumente dėl operacinių gairių atnaujinimo teigiama, kad nuo šiol ECB sieks valdyti pinigų politiką pasitelkdamas būtent pagrindinių refinansavimo operacijų normą. Tokiu pokyčiu parodoma, kad pinigų politikos formuotojai siekia išsižadėti pastarąjį dešimtmetį vykdytos kiekybinio skatinimo politikos.
Bankas bankams
Siekiant suprasti šį pinigų politikos pokytį, reikia prisiminti, kad centrinis bankas veikia kaip bankas komerciniams bankams. Tam, kad išduotų naujas paskolas, komerciniai bankai privalo turėti pakankamai atsargų. Jų pritrūkus – vienai dienai galima pasiskolinti iš ECB pagal jo nustatytą „ribinio skolinimosi galimybės“ (ang. marginal lending facility) normą, kuri iki šio posėdžio sudarė 4,5 proc. Tuo metu „pagrindinių refinansavimo operacijų“ (ang. main refinancing operations) norma nustatomas palūkanų dydis, siekiant pasiskolinti ilgesnei, savaitės, trukmei. Tie bankai, kurie turi pakankamai atsargų, jas gali padėti į centrinį banką ir už tai gauti nustatyto dydžio palūkanas pagal „indėlių galimybės“ (ang. deposit facility) normą. Ji iki šio posėdžio siekė 3,75 proc.
Komerciniai bankai pagal poreikį papildomo likvidumo dažniausiai gauna skolindamiesi vieni iš kitų, todėl ECB nustatydamas palūkanų normas įprastai nereguliuoja tarpbankinės palūkanų normos, pavyzdžiui, Euribor. Tai reiškia, kad pinigų politikos formuotojai tiesiog nustato „koridorių“, kuriame gali svyruoti tarpbankinio skolinimosi palūkanų norma. Taip yra todėl, kad bankai niekada nesiskolins iš konkurento brangiau, negu gali pasiskolinti iš centrinio banko. Taip pat jie niekada neskolins savo konkurentui mažesnėmis palūkanomis, negu galėtų gauti laikydami savo rezervus ECB. Iki 2008 m. finansų krizės pinigų politika euro zonoje ir buvo vykdoma remiantis palūkanų „koridoriaus“ reguliavimu. Tačiau pradėjus vykdyti kiekybinio skatinimo politiką ir „užtvindžius“ finansų sistemą pertekliniu likvidumu, poreikio pasiskolinti papildomų rezervų pagal ribinio skolinimosi normą nebeliko. Tarpbankinės palūkanos laikėsi ties žemiausia ECB nustatyta riba, kuri veikė kaip „grindys“.
Centrinis bankas išsižada kiekybinio skatinimo
Pastarąjį dešimtmetį, sumažinę indėlių galimybės normą iki neigiamo lygio ir aktyviai vykdydami kiekybinio skatinimo politiką pinigų politikos formuotojai patys nuspręsdavo, kiek papildomo likvidumo įlies į finansų sistemą. Centrinis bankas, už nustatytą sumą antrinėje rinkoje supirkdavo vertybinius popierius, o mainais už tai finansų sistemos dalyviams suteikdavo papildomų rezervų. Euro zonoje nuo 2015 m. iki 2019 m. vertybinių popierių pirkimai buvo vykdomi už 20–80 mlrd. eurų per metus. Prasidėjus pandemijai, vien pagal „kovidinę“ turto supirkinėjimo programą įsipareigota supirkti vertybinių popierių už 1,85 trln. eurų. Tai lėmė, kad ECB supirktų vertybinių popierių portfelis reikšmingai išaugo.
Dėl tokios monetarinės politikos bei aktyvaus valstybių narių vaidmens didinant biudžeto išlaidas smarkiai išaugęs pinigų kiekis euro zonoje lėmė rekordinę infliaciją. Reaguodamas, ECB ėmė normalizuoti pinigų politiką ir ne tik padidino palūkanų normas, bet ir iš lėto nutraukė kiekybinio skatinimo programas. Praėjusių metų pabaigoje valdančioji taryba priėmė sprendimą nuo šio birželio 7,5 mlrd. eurų per mėnesį mažinti pandeminės vertybinių popierių supirkinėjimo programos reinvestavimo apimtis, o nuo 2024 m. pabaigos ją visiškai užbaigti. Reinvestavimas reiškia, kad suėjusio termino obligacijos buvo pakeičiamos naujomis – taip palaikant į finansų sistemą įliejamą likvidumą. Todėl kiekybinis griežtinimas – centrinio banko balanso mažinimas, prisidės prie likvidumo mažėjimo.
Naujosios operacinės gairės tik patvirtina ECB siekį atsikratyti didelės dalies supirktų vertybinių popierių, o tai lems bankinių atsargų mažėjimą. Todėl, tikėtina, vis dažniau bus naudojamasi ribinio skolinimosi norma. Šiuo metu finansų sistemos perteklinis likvidumas vis dar viršija 3 trln. eurų, todėl centrinio banko sprendimas mažinti bazinių palūkanų normų intervalą finansų rinkai didelės įtakos kol kas neturės. Tačiau pinigų politikos formuotojams nuosekliai mažinant savo portfelį, bankai vis dažniau turės patys įvardinti apie papildomo likvidumo poreikį. Būtent todėl, siekdamas išsižadėti kiekybinio skatinimo ir kartu išlaikyti tarpbankinių palūkanų kontrolę – centrinis bankas siaurina „koridorių“, kuriame šios palūkanos vis dar svyruos.
Taigi, šį rugsėjį ECB pradeda sugrįžimą prie tradicinio pinigų politikos valdymo instrumento – bazinių palūkanų normų kontrolės. Tai nereiškia, kad infliacijos augimo ir ekonomikos nuosmukių rizikos išnyks – pinigų politikos formuotojai vis dar galės vykdyti pigių pinigų politiką nustatinėdami itin žemas palūkanas. Tačiau kiekybinio skatinimo išsižadėjimas leidžia tikėtis, kad pamoka išmokta – ekonomikos užtvindymas pigiais pinigais problemas tik gilina, o ne sprendžia.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
