Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gruodžio 7 d.


KOMENTARAS
Žodžių karas
BNS
Edwardas Lucasas
BNS foto
E. Lucasas.

„Dabar yra metas siekti taikos Ukrainoje“, – tokią tezę praėjusią savaitę aptariau Londono centre vykusiuose „How To Academy“ debatuose. Mano oponentai buvo du britų apžvalgininkai – Peteris Hitchensas ir Mary Dejevsky. Mano sąjungininkė buvo ukrainiečių žurnalistė Svitlana Morenec.

Būčiau pageidavęs aštriau suformuluotos tezės, pavyzdžiui, „Tik visiškas Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje gali atnešti taiką Europai“, tačiau neturėjau jokių abejonių dėl debatų su P. Hitchensu. Esame draugai nuo 1989 metų, kai kartu rengėme reportažus apie komunizmo žlugimą Čekoslovakijoje. Mūsų demokratijos sveikatai ir mūsų pačių emocinei pusiausvyrai svarbu palaikyti draugystes nepaisant kartais neįveikiamomis atrodančių nesutarimų bedugnių.

Kitaip nei senoji prosovietinė stovykla, jis ir jo sąjungininkai negina Rusijos kaip civilizacinio modelio (P. Hitchensas vadina Vladimirą Putiną „grėsmingu tironu“). Vietoj to, jie vaizduoja pasipiktinimą Rusijos nusižengimais kaip veidmainystę, nes mūsų lyderiai mielai bendrauja su Saudo Arabijos žudikais ir genocido sumanytojais iš Kinijos komunistų partijos. Tikroji Vakarų strategijos nuo 1991 metų varomoji jėga yra ne idealizmas, o ginklų gamintojų savanaudiški interesai ir Amerikos politikų ciniškas pataikavimas „Rytų Europos balsams“. Jie cituoja vėlyvąsias George'o Kennano, Šaltojo karo Vakarų strategijos kūrėjo, idėjas, kad NATO plėtra po 1991 metų buvo baisi klaida. Ji sukūrė problemą – agresyvią Rusiją, kurią siekia sulaikyti. Rezultatas – pražūtingas karas ir branduolinės apokalipsės pavojus.

Šis argumentas turi daug trūkumų, tačiau jame yra viena esminė nuolaida, kad Kremlius vis dar mąsto imperinėmis kategorijomis. Nesutarimai su Vakarais nėra, kaip kai kurie teigė, paprastas nesusipratimas, kurį galima sušvelninti diplomatija ir dialogu. Rusijos dydis ir branduolinis arsenalas suteikia jai teisę užgožti mažesnių šalių interesus. Tokios šalys kaip Britanija turėtų laikytis atokiau nuo šių reikalų, o ne kištis į juos.

Aš pasitelkiau tris argumentus, kuriais pasisakiau prieš niūrią pasaulėžiūros „teisus tas, kuris stiprus“ dirbtinį pragmatizmą. Pirma: moralė. Kalbama apie vertybes, o ne apie realpolitik: ukrainiečiai nori laisvės, orumo, teisėtumo ir saugumo, kuriais mes Vakaruose taip nesąmoningai mėgaujamės. Jų šalies vystymasis kelia mirtiną grėsmę Vladimiro Putino kleptokratijai. Galiausiai dėl to jis ir užpuolė Ukrainą. Ukrainiečiai kovoja ne tik už savo, bet ir už mūsų laisvę. Esame skolingi jiems dėkingumą ir pagarbą.

Antra: kariuomenė. Tai nėra prarastas reikalas. Ukraina jau suglumino pražūties šauklius. P. Hitchensas rugpjūtį ragino nutraukti ugnį, tačiau nuo to laiko Ukrainos laimėjimai buvo milžiniški. Tiesa, to kaina taip pat didžiulė, tačiau ukrainiečiai pasirengę ją sumokėti. Turėtume atsakyti dosniai, o ne droviai ir leisdamiesi į kompromisus. Negalima leisti, kad Rusijos branduolinis blefas taptų lemiamu veiksniu. Priešingu atveju mes būsime pasidavę.

Trečia: istorija. Šis konfliktas neturėtų stebinti. Tai naujausias ir kruviniausias 1991 metais prasidėjusių „sovietų įpėdinystės karų“ posūkis: Rusija kėlė grėsmę savo kaimynėms net tada, kai Rytų ir Vakarų santykiai buvo šilti. Daugelis Vakaruose to nepastebėjo, nes jų suvokimą iškreipė nežinojimas (pernelyg didelis dėmesys Rusijai, ignoruojant visus kitus), arogancija, o labiausiai – godumas. Tačiau tai nėra priežastis, dėl kurios dabar nereikėtų atsibusti. Rusijos kariuomenė Ukrainoje gali patirti nesėkmę, tačiau niekam neturėtų kilti abejonių dėl Kremliaus gebėjimo atkeršyti ir kitur. Jei karas nepadarė nieko kito, tai bent patvirtino perspėjimus tų, kurie mus taip ilgai bergždžiai perspėdavo.

„Antikariniai“ (iš tikrųjų – antiukrainietiški) argumentai gali sustiprėti, nes Vakaruose vis labiau jaučiamas ekonominis karo stresas. Neignoruokite jų: sugriaukite juos.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2022 11 08 11:48
Spausdinti