Meniu
Prenumerata

penktadienis, kovo 29 d.


UŽVERTUS KNYGĄ
100 ir vienas prisiminimas apie A. Mončį
Agnė Žemaitytė
Virgilijaus Usinavičiaus nuotr.
Rašytojas Tomas Sakalauskas (kairėje), Birutė ir Antanas Mončys prie Plokščių ąžuolo skulptoriui viešint gimtinėje 1989-aisiais.

Tarsi mamos austos drobės viršeliu dailininkės Sigutės Chlebinskaitės apvilkta Jeano Christophe’o Mončio knyga „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ – jautrus ir intymus sūnaus pasakojimas apie tėvą. Ne mažiau šiltus prisiminimus apie brolį širdyje saugo ir 95-ąjį gimtadienį ką tik atšventusi Palangoje gyvenanti žymaus lietuvių skulptoriaus modernisto sesuo Birutė Mončytė-Turauskienė – keletą jų atvėrė Agnei Žemaitytei.

Ar anksti šeimoje supratote, kad Antanas pasuks menininko keliu? Ar tėvai pritarė tokiam sūnaus pasirinkimui?

– Augome be galo darnioje šeimoje. Nesuprantu, kaip dabar žmonės pykstasi, nesugyvena. Jau suaugę šnekėdavome, kad taip ir išnyksime nėkart nesusipykę. Antanas už mane buvo vyresnis 6 metais. Kiek jį prisimenu – pasideda šeimyna krepšį bulvių skusti, o jis neištvėręs pasiima vieną bulvę ir iš jos ką nors pjausto.

Kai brolis mokėsi Kretingos gimnazijoje, laukdavom parvažiuojančio į Mančius per atostogas. Pavasarį nusipjaudavo storesnę žilvičio šaką ir kažkaip padarydavo švilpius. Labai gražiai išmargindavo žievę – tada nevertinau, atrodė, kad taip ir turi būti. Išmokė ir vyresnę sesę švilpius daryti, o aš įsipjaudavau pirštą ir mano menas baigdavosi.

2022 05 21 06:45
Spausdinti