Asmeninis archyvasNeretai kiekvienas iš mūsų paskęsta savo gyvenimo ritme ir netyčia, visai to nenorėdami, užmerkiame akis prieš tų, kurie gyvena visai šalia mūsų, gyvenimus. Režisierės Gailės Garnelytės dokumentinis filmas „Sutikau žmogų“ padeda iš arčiau pamatyti socialinėje atskirtyje gyvenančių žmonių pasaulius ir kasdienybę be papildomų blizgučių.
Gailės Garnelytės režisuoto dokumentinio filmo pagrindinis herojus – fotografas Artūras Morozovas, kuris jau kiek daugiau nei dešimtmetį objektyvu fiksuoja visuomenės paraštėse paliktus žmones, Lietuvos regionų gyventojus. A. Morozovas taip pat jau dešimt metų fiksuoja karo niokojamą kasdienybę Ukrainoje. Visa per šį laikotarpį sukaupta patirtis, išgyvenimai ir nesuvaidinti kadrai nugulė filme „Sutikau žmogų“.
Dokumentinis filmas „Sutikau žmogų“ kino teatrų ekranus pasieks jau vasario 24 d. ir savo turu po Lietuvą kino teatrų sales kvies iki balandžio 1 d.
Tiesa, vasario 24-oji pagrindiniam herojui A. Morozovui dvigubai ypatinga. Tą pačią dieną pasirodys ir leidyklos „Lapas“ išleista A. Morozovo knyga „Sutikau žmogų“, kuri tą pačią dieną, po filmo premjeros, bus pristatyta „Skalvijos“ kino teatre.
Su filmo režisiere G. Garnelyte kalbėjosi Augustė Januškaitė.
Asmeninis archyvas– Jau visai netrukus kino ekranuose pasirodys jūsų režisuotas dokumentinis filmas „Sutikau žmogų“. Kokiomis nuotaikomis pastaruoju metu gyvenate? Ar su kiekvienu rytu arčiau premjeros dieną pasitinkate kitaip nei įprastai?
– Gyvename labai aktyviu komunikacijos laiku. Dokumentika yra toks gan nišinis žanras. Sklaidai gavome labai mažai finansavimo dėl apkarpomų visų biudžetų. Tai iš esmės tam tikra prasme padaryti garsą, vaizdą ir subtitrus yra sudėtinga, labai daug ką padarėme dviese su prodiusere. Aišku, tai yra sunku. Kalbėjome, kad į premjerą mes tiesiog „įgriūsime“, nes tiek nėra jėgų po visų sklaidos darbų.
Kita vertus, labai smagu, kad filmą pamatys žiūrovai. Laukia visas turas po Lietuvą ir, aišku, tas kino teatrinis rodymas visada smagu, kai tavo filmas atsiduria kino teatrų repertuare. Filmas buvo rodytas „Nepatogiame kine“, tai buvo kino festivalis, o dabar jau pradėsime tą platesnę sklaidą. Tai, aišku, yra daug nuovargio, bet yra ir džiaugsmo.
Asmeninis archyvas– Filmas „Sutikau žmogų“ yra apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones ir iš esmės padeda artimiau susipažinti, iš arčiau pamatyti tas istorijas, į kurias galbūt neretai užsimerkiame. Kaip kilo idėja sukurti būtent tokio tipo dokumentinį filmą?
– Idėja kilo mano pagrindiniam herojui A. Morozovui. Norėjome sukurti filmą apie jį, apie fotografą, humanistinės fotografijos atstovą. Lietuvoje kol kas yra dar labai nedaug fotografų, kurie būtent orientuojasi ne į konceptą, ne į kažkokį postmodernistinį vaizdą, o orientuojasi į žmogų.
Pačią idėją sukurti filmą apie Artūrą pamėtėjo Antanas Sutkus. Tuomet susipažinę mes išgirdome apie jo ciklą – jis daro ciklą apie žmones, kurie yra socialinėje atskirtyje. Taip mes ir pradėjome Artūrą sekti, sekti tą jo ciklą.
Filme yra dvi temos: žmonės socialinėje atskirtyje ir žmonės Ukrainoje, nes Artūras jau daugiau nei dešimtmetį fotografuoja karo situacijoje esančius žmones. Norėjosi užfiksuoti tas jo dvi temas ir galbūt tą patį pažeidžiamumą, kuris yra tarp skirtingas situacijas patiriančių žmonių.
– Gaile, sakykite, o tos istorijos, kadrai, iš Lietuvoje gyvenančių filmo herojų, buvo jūsų kartu užfiksuotos ar paimtos iš Artūro fotografijos archyvų?
– Visur dalyvavome ir filmavome kartu. Iš tikro mes dažnai ir atvykdavome filmuoti vieni, netgi be Artūro, nes norėdavosi parodyti, kaip tie žmonės gyvena, iki kol fotografas atvyksta arba kai fotografas išvyksta. Artūro atvykimas tiems žmonėms yra labai didelė šventė – jie jaučiasi išgirsti, jaučiasi išklausyti, o mums dar norėjosi parodyti ir tą tokią gyvenimo tėkmę, kas vyksta toliau.
Mes turėjome tikrai daug pamainų su kiekvienu iš herojų, kuriuos atsirinkome. Pradžioje darėme nemažą atranką, nes Artūras turėjo tuos herojus ir kai kurių iš jų istorijos tikrai buvo labai įdomios, bet, sakykime, kino būdu jos buvo sunkiai perteikiamos. Darėme atranką, kad būtų patys geriausi dokumentiniai herojai.
– Tai nėra fotostudijoje užfiksuoti kadrai, surežisuoti gyvenimo blizgučiai ar specialiai objektyvui nutaikytos šypsenos. Kaip užmezgėte pažintis, pasitikėjimą ir ryšį?
– Tikrai taip. Čia, man atrodo, užmegzti patį ryšį nėra sunku, kai parodai dėmesį žmogui, kuris iš esmės jaučiasi nematomas. Čia galbūt yra netgi kitas kraštutinumas, kad tie žmonės labai greitai atsiveria.
Pirmo interviu metu jie gali papasakoti pačias asmeniškiausias istorijas. Ir čia kyla tas etikos klausimas – kad netyčia nepradėtum manipuliuoti žmonėmis, nes jie jaučiasi labai užmiršti. Jų nemato institucijos, jų nemato kiti žmonės, ir natūraliai tu atvyksti iš Vilniaus, parodai dėmesį, galbūt kažkokių maisto produktų atveži, ir tiesiog labai greitai pajaučiamas tas prisirišimas.
Reikia nuolat savęs klausti, ar tai yra etiška, ar yra etiška parodyti šituos dalykus. Vyko labai daug dialogo su savimi, kaip neparodyti per daug. Filme tikrai yra tų scenų, kurios yra sunkios, yra konfliktinių scenų, bet jomis irgi nesiekiame kažkaip šokiruoti žiūrovo. Labiau siekiama parodyti tą visą vaizdą ir parodyti, koks žmogus stiprus, kad, nepaisaant visų konfliktų vis tiek išlieka ir vis tiek gyvena toliau.
– Pirmoje filmo dalyje rodomi socialinėje atskirtyje gyvenantys žmonės iš Lietuvos regionų, antroje – Artūro fiksuoti kadrai Ukrainoje. Kodėl nusprendėte sulyginti tuos kartais į paraštes nustumiamus žmones ir tuos, kurie bet kurią sekundę gali žūti gindami tėvynę?
– Iš pradžių nebuvo to noro kažkaip sulyginti. Tiesiog tai buvo dvi temos, kuriomis Artūras labai stipriai gyveno, ir mes pagalvojome, kad norėtųsi šias abi temas paliesti, nes tai didžiausi jo kūrybos pamatai šiuo metu.
Paskui mes atradome, kad šias dvi temas jungia labai daug panašumų. Visų pirma, žmogus ar socialinėje atskirtyje, ar kare yra labai pažeidžiamas. Tas pažeidžiamumas, iš jo gimstantis atvirumas, noras dalytis, kartu galbūt ir gynybiškumas stengiantis apginti save. Vėliau, montuodami filmą, supratome, kad kartais net negyvendamas kare tu gali gyventi kaip kare – kiekvieną dieną kovoti dėl savo išlikimo, kovoti, kad tavo vaikai turėtų maisto, kad turėtų kuo apsirengti.
Kita vertus, tiek vienas, tiek kitas dalykas yra dėl Rusijos agresijos. Lietuvoje ta socialinė atskirtis yra tikrai labai didelis sovietinės okupacijos padarinys, nes su ta grupe okupacijos metu buvo dirbama labai fiktyviai, o iš karto po nepriklausomybės šalis neturėjo daug resursų. Lygiai taip pat Ukrainos žmonės kenčia dėl Rusijos okupacijos padarinių.
– Ar galite įvardyti, kurio iš filmo herojų istorija jus palietė labiausiai?
– Manau, kad Ritos istorija. Tai yra pirmoji istorija, ir tikrai labai stipri moteris. Tai yra mama, kuri augina tris vaikus, stengiasi būti kaip įmanoma geresnė mama savo vaikams, bet yra patyrusi labai daug sunkumų. Jos vyras nusižudė prieš trejus metus tada, kai mes pradėjome filmuoti dokumentiką.
Rita turi fizinę negalią, jos kūnas yra pusiau paralyžiuotas cerebrinio paralyžiaus. Moteris vaikystę praleido vaikų namuose. Atrodo, viskas, kas galėtų nutikti blogiausia, jai nutiko, bet ji kovoja toliau labai stipriai, gyvena socialiniame būste ir tiesiog daro viską, kad būtų kuo geresnė mama savo vaikams, suteiktų vaikams tą gyvenimą, kokio ji pati neturėjo. Tai yra labai stipri istorija. Tikimės, galbūt vieną dieną pavyks ir atskirą filmą apie Ritą padaryti, nes ji tikrai verta tokio filmo.
– Sugrįžkime šiek tiek į tą kūrybinį procesą, į filmavimus. Ar galite įvardyti įsimintiniausią momentą iš paties kūrybinio proceso ar filmavimo?
– Mes filmą kūrėme ketverius metus, turėjome apie 30 pamainų filmavimų. Įsiminė tai, kad, dirbant su socialinės atskirties žmonėmis, tie filmavimai yra labai neprognozuojami. Būdavo daug atšaukimų – viskas suplanuota, bet žmogus staiga nebegali, turi kažkokių neatidėliotinų reikalų. Tas įsipareigojimas filmavimams galbūt tarp tų žmonių nebuvo toks juntamas, atšaukimai buvo tapę kasdienybe. Atrodo, viskas suplanuota, užsakyta, išnuomota technika, ir vėl reikia atšaukti.
Vienintelė stabili personažė buvo močiutė Danutė, kuri gyvena viena Aukštadvaryje, tokioje mažoje trobelėje, visiškai miške. Ji dabar jau sunkiai bepaeina, tai septynerius metus nėra iš to namuko niekur išėjusi. Danutė buvo labai stabili, bet kelias iki jos buvo labai nestabilus. Mes niekados nežinodavome, ar mes pravažiuosime, nes, kai yra sniego, tai yra nepravažiuojama. Reikia laukti, kad sniegas nutirptų, arba tiesiog pasistatyti gan toli automobilį ir eiti.
Galbūt tie užklimpimai pakeliui pas Danutę buvo įsimintina – važiuoji filmuoti viską pasiruošęs ir tada užklimpsti, reikia kažkaip tą automobilį atkrapštyti. Buvo paskutinis filmavimas pas Danutę, mes važiavome drauge su Artūru ir užklimpome. Tada mes galvojome, kad reikia parodyti, koks sudėtingas kelias iki Danutės. Mes Artūrui sakėme: tu bandyk atkasinėti pats, o mes tave filmuosime, kad tai parodytume. Aišku, greitai mes tai užbaigėme, nes reikėjo kažkaip tą automobilį ištraukti. Labai ilgai užtrukome: vienas traktorius neištraukė, tada tik antras toks didelis mus šiaip ne taip ištraukė. Pas Danutę nuvažiavome vakare, visiškai šlapi – visos kojos šlapios, drabužiai šlapi.
Asmeninis archyvas– Ar pačios herojės Rita ir Danutė jau matė filmą, ar galbūt dar tik pamatys?
– Rita atvyks į premjerą. Labai jos laukiame, kartu ir jaudinamės, nes ji yra mačiusi nemažai filmo ištraukų, bet nėra mačiusi viso filmo. Parodyti herojui galutinį rezultatą visuomet yra didelis jaudulys.
Danutę irgi kvietėme, ją prižiūri maltiečių savanorė. Na, bet yra taip, kad ji labai sunkiai vaikšto, ir jai palikti tą namuką per daug sudėtinga. Ji ten įsibuvusi, įsigyvenusi. Žinote, yra žmogus, kuris su išoriniu pasauliu nebeturi jokio ryšio. Tas ryšys yra tik televizorius.
Kai sniegas nutirps, kai mes vėl iki jos namuko galėsime privažiuoti, tai tada mes būtinai jį atvešime parodyti, nes kol kas mes net su maltiečių savanore neprivažiuojame iki Danutės – jai kaimynas atveža maisto slidėmis. Tokia yra situacija, taip žmogus yra atskirtas nuo pasaulio.
– Neretai užsimerkiame prieš tuos žmones, kurie gyvena kiek kitokį gyvenimą, kiek kitokiu gyvenimo ritmu, ir jeigu jis nesutampa su mūsų, neretai jie pasilieka kažkur šone, galbūt mums to net nenorint. Ar dokumentika jums pačiai, kaip žmogui, dar labiau atvėrė akis, ar privertė susimąstyti? Kokiomis įžvalgomis išeinate iš šio kūrybinio proceso?
– Manau, išeinu su mažesniu stereotipizavimu. Sakykime, kai kurie žmonės reaguoja gan negatyviai tą filmą pamatę: kaip jūs galite tai rodyti, tuos tokius baisius dalykus?
Ir iš esmės taip, yra rodoma tai, ko labai nesinori matyti, kas gal ir nepatogu matyti, galbūt net gėda matyti. Ką aš stengiuosi parodyti šiame filme – kad nėra viskas taip blogai, nėra viskas taip juoda. Sakykime, Ritos šeima: patiria konfliktų, patiria sunkių akimirkų, bet kartu, pavyzdžiui, Rita labai daug laiko leidžia su savo vaikais, nes ji nedirba, būna su vaikais visą dieną.
Rita jiems gamina pietus, pusryčius, vakarienę, jie bendrauja, valgo, žaidžia savo žaidimus. Jie visada eina kasdien aplankyti tėčio kapo, ir tai yra labai gilus ryšys tarp jos ir vaikų. Galbūt mes, nuolat dirbantys žmonės, tokio ryšio su savo vaikais tiesiog negalime turėti, nes neturime galimybių, darbas labai daug paima.
Išeinu su tuo, kad nėra viskas taip blogai, taip tamsu ir taip juoda. Reikia atsisakyti tų stereotipų, kad žmogus atskirtyje – tai yra toks jo pasirinkimas. Aišku, išeiti iš to skurdo rato yra labai sunku dėl įvairių veiksnių ir valstybės požiūrio, bet kartu yra daug šviesių akimirkų, daug ryšio vienų su kitais.
Dokumentinį filmą „Sutikau žmogų“ galite išvysti:
Vasario 24, 26 d. ir kovo 1 d. Vilniuje, kino teatre „Skalvija“.
Vasario 24 d. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“.
Vasario 24 d. Gargžduose, kino teatre „Minija“.
Vasario 24, 25 ir 26 d. Marijampolėje, kino teatre „Spindulys“.
Vasario 24 d. Klaipėdoje, kino teatre „Arlekinas“.
Vasario 26 d. Ukmergės kultūros centras.
Vasario 27 d. Kaune, kino teatre „Romuva“.
Kovo 2 d. ir kovo 3 d. Alytuje, kino teatre „Dainava“.
Kovo 4 d. Panevėžyje, kino teatre „Garsas“.
Kovo 10 d. Užpalių kultūros namai.
Balandžio 1 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje.
