Nyderlandų choreografas Guilherme’as Miotto, Vilniuje pristatęs spektaklį „Dar blogiau“, savo veikla meną sujungia su socialiniu darbu. Festivalio „Naujasis Baltijos šokis’19“ svečias Viktorijai Vitkauskaitei pasakojo, kaip šokis gali tapti tiltu iš nusikalstamos aplinkos į akademinį pasaulį.
– Į spektaklį „Dar blogiau“ įtraukėte skirtingų šokio stilių profesionalus. Ar taip siekėte ištrinti šokio žanrų ribas?
– Iš tiesų manau, kad šokio stilius spektaklyje neturi tapti valdantis. Jis – tik priemonė, kuria žmonės keičiasi idėjomis, pajunta bendrystę, pažvelgia į savo vidų. Bent aš taip traktuoju šokio stiliaus vaidmenį. Kai man buvo penkiolika, studijavau baletą Rusijoje, Permėje, ir ta patirtis atvėrė akis. Pamačiau, kad baleto solistai nebuvo žmonės, kurių kūnai tam labiausiai tinka: ne, solistais tapo tie, kurie darė būtent tai, apie ką kalbu. Šokio techniką jie naudojo norėdami susijungti su savo vidumi. Kad šokis būtų paveikus, jis turi išaugti savo formą. Priešingu atveju liks tik idėja, kuri neperaugs į patirtį.
– Ar būtų tikslu sakyti, kad „Dar blogiau“ kritikuojate nuolatinį mūsų visuomenės konkuravimą?
