Jau kurį laiką galvoje sukasi mintis – apie 2020-uosius bus prirašyta kalnai knygų (pats įsivaizduoju šį tą panašaus į Victoro Sebestyeno populiariosios istorijos knygas – „1989“ ar „1946“). Taip, 2020-ieji yra tam tikro lūžio metai, tik kol kas niekas nežino, kokio. Baisu tai ištarti, bet tikriausiai lūžio visose įmanomose srityse: politikos, ekologijos, ekonomikos. Et, ką čia smulkintis – pasaulėžiūros ir pasaulėvokos. Negaliu ir nenoriu čia prognozuoti, kaip viskas keičiasi ir keisis, tokių, kaip amerikiečiai sako „snake oil salesmen“ (gyvačių aliejaus pardavėjų), nors vežimu vežk.
Tie stebuklingų, nuo visko padedančių priemonių pardavėjai ir viską išsprendžiančių išeičių siūlytojai ir atvedė mus į šiuos metus ir šią situaciją. Tačiau neverta kaltinti vien jų, juk patikėjome jais tai mes. Ir būtų gerai, jei 2020-ieji taptų ir kitokio lūžio tašku – priverstų mus stabtelėti ir susimąstyti, kodėl esame ten, kur esame, ir elgiamės taip, kaip elgiamės. Ir pradėti ieškoti išeičių. Ir mažiau pamokslauti, ir šnekėti abstrakčiai (tokią bėdą, prisipažinsiu, turiu ir aš. Nes toks kalbėjimo būdas, deja, yra lengviausias ir atneša daugiausia virtualių dividendų).
Todėl, nepaisant niūrokos įžangos, pabūsiu optimistu ir iš savo varpinės pasvarstysiu: kas 2020 m. džiugino?
Skaitytojų solidarumas – nė vienas skaitytojų ir lankytojų pamėgtas nepriklausomas knygynas nebuvo uždarytas ir nebankrutavo (tikiuosi, ir 2021-aisiais, kai mus visus užklups karantino padarinių banga, to nenutiks). „Eureka“, „Mint Vinetu“, „Juodas šuo“, „Keistoteka“ veikia, prekiauja, rūpinasi, kad mes užsidarę (o ir viskam pasibaigus) turėtume ką skaityti. Jie rūpinasi mūsų proto sveikata, o mes rūpinamės jais.
